PERITONITAS

APIBRĖŽIMAS

Peritonitas
– tai pilvaplėvės uždegimas. Tai yra infekcinė ir intoksikacinė liga,
paveikianti ne tik pilvaplėvę ir jos organus, bet ir viso organizmo gyvybines
funkcijas. Pilvaplėvė kloja pilvo ertmės paviršių ir dengia daugumą pilvo
organų. Jos plotas yra 1,5-2 m².

LIGOS PRIEŽASTYS
IR EIGA

Peritonitas
gali būti pirminis arba antrinis. Pirminis peritonitas būna retai,  tuomet infekciją sukelia su krauju atkeliavę
pneumokokai ar kiti streptokokai iš plaučių, esant pneumonijai. Kur kas
dažnesnis antrinis peritonitas, kurį sukelia virškinamojo trakto mikrobai,
patekę prakiurus sienai ar tapus laidžiai mikrobams. Dažniausia antrinio
peritonito priežastis – ūminis apendicitas, tulžies pūslės akmenligė, ūminis
cholecistitas, ūminis pankreatitas, gastroduodeninių opų perforacijos, žarnų
trauminiai sužalojimai ir kt.

Taip
pat peritonitas gali būti vietinis, kuomet infekcija apima tik tam tikrą
pilvaplėvės sritį, arba totalinis, kuris pažeidžia visą pilvaplėvę.

Mikrobų
invazija į pilvaplėvės ertmę sukelia organizmo reakciją -aktyvinamos
imunologinės organizmo gynimosi sistemos. Progresuojantis peritonitas labai
pažeidžia imunines sistemas ir jei procesas nesustabdomas, organizmo apsigynimo
jėgos išsenka. Grėsminga peritonito komplikacija – sepsinis ar hipovoleminis
šokas.

KLINIKA

Dažniausia
peritonitas pasireiškia pilvo skausmu. Skausmas gali prasidėti pamažu (kuomet
peritonitas prasideda dėl pilvo organų uždegimo) arba ūmiai (įvykus organo
perforacijai). Kuomet skausmas atsiranda dėl organų perforacijos, jam būdingas
plitimas iš konkrečios vietos kol galiausiai skausmas apima visą pilvą.
Skausmas gali plisti ir į pečius, nugarą, paprastai sustiprėja judant, vėliau
gali pradėti silpnėti (tai rodo ligos progresavimą ir komplikacijų atsiradimą).
Skaumą lydi apsauginis pilvo sienos raumenų įsitempimas, kuomet pilvas
tampakietas kaip lenta. Įsitempimas, kaip ir skausmas, progresuojant ligai gali
silpnėti. Ligai progresuojant, prasideda žarnų nepraeinamumas, kuris
pasireiškia dujų ir išmatų susilaikymu, pilvo išpūtimu. Žarnose ir skrandyje
kaupiantis skysčiui, ligonis gali pradėti žagsėti ar net vemti žarnų turiniu.

Peritonitui taip
pat būdingi paaštrėję ligonio veido bruožai, sausas su apnašomis liežuvis,
dažnas pulsas, aukšta kūno temperatūra, o jei yra prasidėjęs šokas, sergantieji
tampa neramūs, kliedi, gali būti mieguisti.

DIAGNOSTIKA

Ankstyva
peritonito diagnostika yra ypatingai svarbi dėl gresiančių, gyvybei pavojingų
komplikacijų. Diagnostikai svarbi ligos istorija, atidus ligonio stebėjimas,
laboratorinių ir aparatinių tyrimų duomenys. Svarbiausi diagnostiniai tyrimai –
teigiamas Bliumbergo simptomas(pamažu ir atsargiai įspaudžiant pirštus į pilvo
gilumą patologinio židinio srityje, ligonis nejaučia labai stipraus skausmo.
Staiga atitraukus pirštus, įspausta pilvo siena greitai išsilygina, priesieninė
pilvaplėvė pasitrina į vidaus organus, ir atsiranda stiprus diegiantis sk.), pilvo
rentgenologinis tyrimas (stebimas laisvas oras pilvo ertmėje) ir ultragarsinis
tyrimas. Papildomi duomenys gaunami atlikus kompiuterinę tomografiją,
angiografiją, magnetinio rezonanso tomografiją. Tačiau neretai iki operacijos
taip ir nepavyksta tiksliai nustatyti diagnozės, kuri paaiškintų ir peritonito
priežastį. Peritonitą reikia diferencijuoti nuo kitų ligų, sukeliančių pilvo
skausmą, vėmimą, pilvo pūtimą: pielonefrito, ūmaus mechaninio žarnų
nepraeinamumo, pankreatito, kolito ir kt.

GYDYMAS

Sergantis ūmiu
peritonitu gali būti gydomas konservatyviai ir chirurgiškai, tačiau pagrindinis
gydymo metodas – chirurginis. Stengiamasi išoperuoti kuo ankščiau, nes taip
sumažinama sunkių komplikacijų atsiradimo rizika. Operacijos metu atliekamas
pilvo pjūvis, atveriama pilvo ertmė, likviduojama peritonitą sukėlusi
priežastis, iš pilvo ertmės išvalomi pūliai, patekęs žarnų turinys ir
galiausiai pilvo ertmė užsiuvama. Konservatyviai gydant ligonį, priklausomai
nuo ligonio būklės, atliekamos įvairios procedūros: esant kvėpavimo
nepakankamumui, pradedama dirbtinė plaučių ventiliacija; pasireiškus inkstų
nepakankamumui-skiriami diuretikai, jei nepagerėja – taikoma hemodializė;
kraujotakos sutrikimas koreguojamas tirpalais į veną ir t.t. Labai svarbi
gydymo dalis esant peritonitui yra antibiotikų terapija, kuri skiriama nuo 5
iki 8 dienų.

PROFILAKTIKA

Riziką susirgti peritonitu galima
sumažinti laiku gydant pilvo organų ligas, nelaukiant kol išsivystys
komplikacijos. Jeigu įtariate peritonitą, nedelsdami pradėkite gydymą ligoninėje.