Alkoholizmas

APIBRĖŽIMAS

Alkoholizmas –
liguistas potraukis (priklausomybė) gerti alkoholinius gėrimus,
pasireiškiantis patologiniu potraukiu alkoholiui, psichine, o vėliau ir
fizine priklausomybe. Kitaip alkoholizmas gali būti apibrėžiamas kaip
alkoholinių gėrimų vartojimas, trikdantis normalų žmogaus asmeninį,
šeimyninį, socialinį ir darbinį gyvenimą.

EPIDEMIOLOGIJA

Lietuvoje
per metus vienam žmogui tenka apie 2 litrus gryno alkoholio. Vienas iš 6
žmonių, turi problemą dėl alkoholio, 20% ligonių turi sveikatos
sutrikimų susijusių su alkoholiu. Iš visų žmonių nuolatos geriantys
sudaro 13 – 20%, buvę alkoholikai 20%, visiški abstinentai 34%,
epizodiškai išgeriantys 44%. Alkoholizmas dažnesnis tarp žemos
socioekonominės padėties žmonių.

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Alkoholizmo,
kaip ir kitų priklausomybių, priežastys tos pačios: psichologinės ir
biologinės. Nors alkoholizmas išsivysto tik vartojant alkoholinius
gėrimus, tačiau biologinis alkoholizmo išsivystymo mechanizmas nėra
išaiškintas. Daugumai žmonių palyginus retas alkoholinių gėrimų
vartojimas priklausomybės pavojaus nesukelia. Kaip svarbiausi
alkoholizmo išsivystymą įtakojantys faktoriai nurodomi žmogaus socialinė
aplinka, psichikos sveikata ir genetinis polinkis.

Alkoholizmu
suserga nebūtinai asocialūs žmonės. Alkoholizmas gali išsivystyti bet
kuriam žmogui, kuris dažnai naudoja svaigiuosius gėrimus (netgi lengvus
kokteilius ir alų). Priklausomybė alkoholiui vystosi pamažu ir
nepastebimai.

• Paveldimumas. Rasti dešimtys genų, kurie įtakoja priklausomybės atsiradimą.
• Alkoholdehidrogenazės kiekis. Tautos, kurios turi mažą šio fermento, hidrolizuojančio alkoholį kiekį, nepasižymi didele alkoholizmo statistika.
• Alkoholį (kaip ir kitus kvaišalus) labiau linkę vartoti žmonės,
  turintys nepilnavertiškumo kompleksą, linkę į depresiją, kitus
  psichinius sutrikimus.

Skiriamos alkoholizmo stadijos:

                     
I stadija: alkoholis tampa priemone, padedančia palaikyti gerą
nuotaiką, piktnaudžiaujama reguliariai, 2-3 kartus per savaitę, pradėję
gerti, nebegali sustoti, pasigeria iki sunkaus apgirtimo.

                     
II stadija: alkoholis būtinas normaliai savijautai palaikyti, dozės 3-6
kartus viršija įprastines, nutraukus ar smarkiai sumažinus alkoholio
vartojimą, vystosi abstinencijos sindromas.

                     
III stadija: pakenkiamas intelektas, atmintis, sunkiais atvejais gali
išsivystyti silpnaprotystė, tolerancija alkoholiui vėl sumažėja.

KLINIKA

Bene
akivaizdžiausias alkoholizmo požymis – liguistas, nenuvaldomas noras
išgerti. Savo poreikio nepatenkinęs asmuo darosi irzlus, piktas,
agresyvus. Dažnai, ypač vėlyvosiose stadijose, prasideda traukuliai,
kaulų ir raumenų, galvos skausmai, haliucinacijos („Baltoji karštligė“).
Išgėrus šie abstinencijos reiškiniai praeina.

Simptomai:

• Abstinencijos sindromas
• Interesų rato susiaurėjimas
• Stiprus noras vartoti alkoholį
• Nesugebėjimas susivaldyti
• Socialinių apribojimų nepaisymas
• Auganti organizmo tolerancija alkoholiui
• Neigiamų pasekmių ignoravimas
• Psichinė priklausomybė alkoholiui
• Fizinė priklausomybė alkoholiui.

DIAGNOSTIKA

Gydytojas
diagnozuoja apklausęs ligonį, jį ištyręs, atlikęs reikiamus tyrimus.
Nustatyti diagnozę padeda specialūs klausimynai. Neurologiniu tyrimu
nustatoma neurologinė būklė. Laboratoriniais tyrimais: padidėjęs kepenų
fermentų kiekis, elektrolitų disbalansas, sumažėjęs hemoglobino kiekis
ir t.t. Instrumentiniais tyrimais: fibrogastroskopija, kolonoskopija.

GYDYMAS

Pirmas
ir labai svarbus žingsnis alkoholikui, norinčiam išsigydyti, yra
tvirtas savo bėdos pripažinimas ir tvirtas pasiryžimas daugiau
nebegerti. Labai svarbi šeimos, giminių, kitų artimųjų pagalba ir
palaikymas.

Kelios vaistų grupės ir jų poveikis:

• Vaistai,
  blokuojantys alkoholį skaldantį fermentą. Organizme kaupiasi toksiškos
  medžiagos, kurios sukelia vėmimą (disulfiramas).
• Vaistai, mažinantys potraukį gerti (akamprosatas).
• Vaistai, slopinantys alkoholio sukeliamą malonumą (naltreksonas).

PROFILAKTIKA

Reikia
išmokyti įveikti kasdieninius stresus be alkoholio. Svarbu išmokti
atpažinti situacijas skatinančias išgerti ir vengti jų.