AMEBIAZĖ

APIBRĖŽIMAS

Amebiazė
(dar vadinama amebine dizenterija) yra vienaląsčio parazito Entamoeba
histolytica sukeliama infekcinė liga, kuria dažniausiai užsikrečiama vartojant
amebomis užkrėstą maistą ar vandenį ir  kuriai būdingas opinis storojo žarnyno
pažeidimas ir neretai pūlinių susidarymas įvairiuose organuose.

EPIDEMIOLOGIJA

Nors
šia liga užsikrečia žmonės visame pasaulyje, tačiau labiausiai ji paplitusi
tropinio ir subtropinio klimato kraštuose. Pasaulyje kasmet nuo šios ligos
miršta apie 20 žmonių. Daug yra sveikų amebų nešiotojų ( iki 10 – 15 %, o kai
kuriose šalyse 40 -60% visų gyventojų ). Daugiausia susirgimų registruojama
Afrikos, Lotynų Amerikos ir Pietryčių Azijos šalyse. Amebiazės paplitimas
pietinėje Ispanijoje, Balkanuose, Turkijoje, Vietname siekia iki 50 proc.,
Indijoje – iki 60-80 proc.Dar nesenai vyravo klaidinga nuomonė, kad amebiazės Lietuvoje
visiškai nėra, sveikų cistų nešiotojų yra mažai.

Amebiazė LIGOS PRIEŽASTYS
IR EIGA

E.
hystolitica yra Sarcodina tipo pirmuonis, kuris parazituoja žmogausstorojoje
žarnoje. Yra trys amebų parazitavimo formos:1. Spindinė arba mažoji. Ameba
ligos periodu gyvena žarnų spindyje ir sveikų amebų nešiotojų žarnose. 2.
Audininė arba didžioji. Tai parazitinė ameba, vegetuojanti ligonio storosios
žarnos sienoje ( opose ). Didžioji ir mažoji formos yra vegetacinės ir labai
neatsparios, ataušusiose išmatose jos greit žūva.3. Cistų forma. Cistos
nejudrios, apskritos, gali ilgai ( iki 30 d. ) išsilaikyti aplinkoje. Jos
atsiranda iš vegetacinių formų, kai šios patenka į sutirštėjusias išmatas
riestinėje žarnoje. Cistos epidemiologiškai svarbiausios nes tik jomis
užsikrečiama. Amebiazę sukeliantys pirmuonys į žmogaus organizmą dažniausiai
patenka geriant išmatomis užkrėstą vandenį, valgant maistą, paruoštą
nesilaikant higienos normų, valgant neplautus vaisius ir daržoves. Amebiaze
taip pat galima užsikrėsti kontakto su amebiaze sergančiu asmeniu ar šios ligos
nešiotoju metu. Iš burnos cistos patenka į žarnas, kur ištirpsta apvalkalas ir
atsiranda judrių vegetacinių formų. Jos kurį laiką gyvena žarnos spindyje, o
kai pasikeičia ligonio mitybai ir mikroflora, pasidaro parazitinės
(audininės),  skverbiasi giliai į
gleivinę ir net pogleivį. Dėl to susidaro opos. Opos dėl antrinės infekcijos
gali komplikuotis pūlinėmis ir anaerobinėmis bakterijomis. Gali prasidėti
peritonitas.

Amebiazė KLINIKA

Amebiaze
užsikrėtęs asmuo gali nepastebėti jokių ligos simptomų, tokia būklė yra
vadinama besimptome amebiaze, o ja sergantis asmuo – ligos nešiotoju. Amebiaze
užsikrėtusio žmogaus išmatose randama amebų cistų, todėl pasinaudojęs tualetu
ir kruopščiai rankų nenusiplovęs toks asmuo gali užkrėsti aplinkinius, net jei
jam pačiam jokie ligos požymiai nepasireiškia. Simptominės amebiazės simptomai
pasireiškia lėtai, iš pradžių būna pilvo skausmas ir enterinis viduriavimas, po
kelių dienų – dešinės pilvo pusės diegliai irskausmingas noras tuštintis, išmatose
pasirodo gleivių ir kraujo. Temperatūra išlieka normali ar šiek tiek
padidėjusi. Ligoniai skundžiasi silpnumu, apetito stoka. Kartais liga pereina i
lėtinę formą.

Amebiazė DIAGNOSTIKA

Pajutus ligos
simptomus reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją, kad ištirtų ir paskirtų
gydymą. Amebiazės diagnozė patvirtinama įvertinus klinikinius,
epidemiologinius, instrumentinius bei laboratorinius duomenis. Pagrindinis
tyrimas nustatant amebiazę yra išmatų mikroskopinis tyrimas. Esant ūmiam
viduriavimui jos gali būti sudarytos tik iš gleivių, pūlių ir kraujo. Tokios
išmatos primena „aviečių drebučius”, neturi joms būdingo kvapo.
Viduriuojančio ligonio šviežiose išmatose randamos vegetacinės amebų formos ir
cistos. Cistos gali būti randamos ir ligonių, kuriems nepasireiškia jokie
klinikiniai simptomai, išmatose.

Būtina sąlyga
atliekant tyrimus ir nustatant amebas yra tiriamos medžiagos šviežumas. Kuo
išmatos šviežesnės, tuo tyrimas tikslesnis. Išmatos tyrimams turi būti
surinktos į švarų ir sausą indą, geriausia į plastikinį vienkartinį indelį.
Dezinfekcinės medžiagos, vandens ar šlapimo likučiai gali užmušti amebas.
Išmatos renkamos iš vienos porcijos kelių vietų. Jei yra gleivių, kraujo,
išmatų paimama iš gleivėtų ir kraujingų vietų. Tyrimams reikalingas graikinio
riešuto dydžio išmatų kiekis. Išmatos netinkamos tyrimui, jei pacientas vartojo
antibiotikus, antihelmintinius vaistus. Išmatos turi būti ištirtos prieš gydymą
arba praėjus 5-10 dienų po vaistų vartojimo. Sergant ūmia ligos forma amebos su
išmatomis išskiriamos nuolat, tačiau sergant lėtine ligos forma amebų cistos
išsiskiria periodiškai, todėl norint aptikti cistas, išmatų tyrimas gali būti
kartojamas kelis kartus.

Sergant
nežarnine amebiaze atliekami kraujo serologiniai tyrimai ieškant antikūnų prieš
amebas.

Amebiazės
diagnostikai gali būti atliekama kolonoskopija ir rektoromanoskopija, tai yra
storosios ir tiesiosios žarnos gleivinės apžiūrėjimas iš vidaus specialiu
prietaisu – endoskopu. Tiriant rentgeno ar ultragarso spinduliais, galima
nustatyti plaučių uždegimą bei kitų vidaus organų pažeidimus. Kraujo tyrimo
metu nustatomas padidėjęs leukocitų kiekis ir padidėjęs eritrocitų nusėdimo
greitis.

Daug
diagnostinės reikšmės turi patikimi epidemiologiniai duomenys, tai yra ligonio
lankymasis nepalankiuose amebiazės atžvilgiu kraštuose.

AMEBIAZĖ GYDYMAS

Amebiazei gydyti
taikomi medikamentai- emetinas, kuris veikia audinines formas. Vaistas
švirščiamas į raumenį. Kartu su juo , o geriau po jo  – vartojamas geriamas chiniofonas (jatrenas).Galima
gydyti ir tetraciklinu su metranidazoliu.Jei po pirmo
gydymo kurso ligonis nenustoja viduriuoti, išmatose vis dar būna amebų, po 10
dienų  pertraukos paskiriamas antras
gydymo kursas. Taip pat skiriami vitaminai, antispazminiai, atihistamininiai vaistai,
tausojanti, bet kaloringa dieta ( ribojami angliavandeniai, neduodame grubios
ląstelienos ).

AMEBIAZĖ PROFILAKTIKA

Svarbiausia
profilaktikos priemonė- asmens higiena, todėl reikia:

1. Plauti rankas
su muilu ir šiltu vandeniu prieš gaminant ar vartojant maistą, pasinaudojus
tualetu.

2. Nevalgyti
neplautų daržovių, vaisių, uogų, negerti abejotino švarumo vandens.

3. Saugoti
vandenį nuo užteršimo žmonių išmatomis. Vandens chloravimas, paprastai
naudojamas praktikoje, ne visada užmuša cistas. Maži geriamo vandens kiekiai
gali būti dezinfekuojami jodo tinktūra (8 lašai 2 proc. jodo tinktūros į
ketvirtį litro vandens), jodo kristalais prisotintu vandeniu (12,5 ml į litrą
vandens) ar tabletėmis (viena tabletė tetraciklino hidrochloridas į ketvirtį
litro vandens). Vandenį galima vartoti jau po 10 min (jeigu šalta – po 30 min).
Portatyviniai filtrai yra taip pat efektyvi vandens valymo priemonė, tačiau
geriausia – vandens virinimas. Virintą vandenį reikia saugoti nuo pakartotinio
užteršimo nešvariais indais (puodeliais, buteliais).

4. Nereikėtų
leisti ruošti maistą asmenims, kuriems sutrikusi žarnyno veikla.

5. Išmatomis
suterštus drabužius ar patalynę geriausia išvirinti.

6. Būtina
naikinti muses ir kitus buitinius vabzdžius, kurie gali pernešti cistas ant
maisto.