Išsėtinė sklerozė

IŠSĖTINĖ
SKLEROZĖ

APIBRĖŽIMAS

Išsėtinė
sklerozė – tai uždegiminė, autoimuninė, demielinizuojanti liga, pažeidžianti
centrinę nervų sistemą. Ligos eiga gali būti recidyvuojanti, kuomet pasireiškia
ligos atsinaujinimai, arba nuolat progresuojanti. Išsėtinė sklerozė pasireiškia
neurologiniais simptomais, sukeliančiais negalią.

 

EPIDEMIOLOGIJA

Pasaulyje
apie 2,5 milijono žmonių serga išsėtine skleroze. Lietuvoje turėtų būti apie
3000 žmonių, sergančių išsėtine skleroze, tačiau tikslių duomenų nėra. Liga
dažniausiai prasideda 20 – 40 metų amžiaus ir sukelia jaunų žmonių invalidumą. Paplitimas
priklauso nuo geografinės vietos – liga labai paplitusi šalto klimato zonose
(Šiaurės Europa, Kanada). Dažniau serga baltaodžiai, moterys du kartus dažniau
nei vyrai.

 

LIGOS PRIEŽASTYS
IR EIGA

Ligos
atsiradimo priežastys yra nežinomos. Pasiūlyta daug teorijų aiškinančių
išsėtinės sklerozės etiologiją, tačiau nei viena iš jų nėra galutinai
patvirtina. Labiausiai tikėtina, kad sergantieji turi genetinį polinkį, lemiantį
įgimtą imuninės sistemos defektą. Manoma, kad yra ir išorinis faktoris, kuris
aktyvuioja imuninę sistema ir ši pradeda ardyti nervinį audinį.

Dažniausiai
nurodomi tokie etiologiniai veiksniai: virusai (retrovirusai, herpes šeimos
virusai), bakterijos, sutrikusi nervinio audinio funkcija ir kt. priežastys.

Sveiko
žmogaus nervinės ląstelės yra padengtos mielinu, kuris užtikrina normalų
nervinio impulso sklidimą neuronais. Sergant išsėtine skleroze, veikiant
etiologiniams veiksniams, sužadinama imuninė sistema, kuri atakuojamieliną ir jį
suardo (vyksta demielinizacija) – nervinė ląstelė apnuoginama. Sutrinka impulsų
sklidimas ir tuo pačiu centrinės nervų sistemos veikla. Vis dėlto, organizmas
sugeba atstatyti mielino dangalą (procesas vadinamas remielinizacija), tačiau
defektai išlieka ir nervinis impulsas po remielinizacijos sklinda lėčiau negu
normaliame organizme. Tai lemia klinikinę neurologinę išsėtinės sklerozės
simptomatiką.

 

KLINIKA

Simptomai
priklauso nuo to, kurioje centrinės nervų sistemos vietoje atsirado pažeidimo
židiniai. Židinių būna daug, jie išsisėję po visą nervų sistemą. Ligai labai
būdingas nuovargio jausmas, kuris sustiprėja karštoje aplinkoje, bet jis
neretai lieka nepastebėtas. 48 proc. pacientųpirmiausia skundžiasi  silpnumu galūnėse. Pėdose, plaštakose gali
būti jaučiami keisti pojūčiai –dilgčiojimas, tirpimas, apmirimas, veržimas,
šaltis. Vėliau pojūčiai plinta ir apima visą galūnę. Dažnai pasireiškia staigus
regos sutrikimas:sumažėja regos aštrumas, sutrinka periferinis matymas,
sumažėja matomų spalvų sodrumas, jaučiami skausmai akiduobėje. Šie simptomai
atsiranda dėl regos nervo uždegimo. Ligoniai taip pat skundžiasi galvos
svaigimu, kurį gali lydėti dvejinimasisi akyse, kalbos sutrikimas, nistagmas
(nevalingi akių judesiai). Kai kurie pacientai jaučia specifinį pojūtį staigiai
palenkę į priekį galvą – plintantį žemyn pagal nugarą „elektros iškrūvį“.
Jauniems asmenims dažniau būna nistagamai, skanduojanti kalba, įtampos
drebulys, eisenos sutrikimai, dvejinimasis akyse. Sergantys išsėtine skleroze
turi elgsenos ir pažinimo funkcijų sutrikimus, dažniau pasireiškia depresiją,
jie linkę į savižudybes. Karatis būna atminties sutrikimai. Sutrinka
šlapinimosi ir tuštinimos funkcijos: pradžioje pasireiškia primygtiniai
šlapinimosi epizodai, šlapimo nelaikymas, o vėliau – šlapimas susilaiko; taip
pat kai kuriems ligoniams pasireiškia vidurių užkietėjimas.

 

DIAGNOSTIKA

Diagnozuojant
ligą remiamasi klinika, gydytojas atlieka neurologinį paciento ištyrimą.
Centrinės nervų sistemos pokyčiai matomi atlikus magnetinio branduolinio
rezonanso tyrimą – galvos ir nugaros smegenų nuotraukose išryškėja
demielinizacijos židiniai. Daromas ir smegenų skysčio tyrimas. Taip pat
atliekamas sukeltų potencialų tyrimas – įvairiais dirgikliais (šviesos,
garsiniais, elektriniais) yra veikiamas tiriamasis ir tuo pačiu metu stebima jo
smegenų veikla- stebimas atsakas į dirgiklį. Jei atsakas užtrunka, tai rodo,
kad sutrikęs tam tikrų nervinių takų pralaidumas.

GYDYMAS

Visiškai
išgydyti ligos neimanoma, tačiau galima keisti 
jos eigą.

1. Paūmėjimai
gydomi gliukokortikosteroidais – naudojamas metilprednizolonas, kuris
leidžiamas į veną. Gydymas tęsiamas3 – 5 dienas.

2. Generalizuota
imunosupresija gydomos greitai progresuojančios ligos formos su ar be
paūmėjimų. Naudojami vaistai – imunosupresantai:ciklofosfamidas, azatioprinas,
metotreksatas, mitoksantronas. Deja, šie vaistai, slopindami imuninę sistemą,
ne tik gydo ligą, bet ir turi daug šalutinių reiškinių.

3. Ligos eigą
modifikuojantis gydymas – skirtas sulėtinti ligos eigai, sumažinti paūmėjimų
skaičių, padaryti juos lengvesnius, nutolinti ligos progresavimą. Šiems
vaistams priklauso interferonas beta 1a (Revif, Avonex), interferonas beta 1b
(Betapron), glatirameno acetatas (Copaxone), natalizumabas (Tysabri).

4. Taikoma ir
plazmafarezė – tai gydymo metodas, kuomet iš organizmo šalinama kraujo plazma,
sumažėja baltymo kiekis organizme, slopinamas ligos paūmėjimas.

5. Simptominis
gydymassusilpnina negalią didinančius ir ligonį varginančius neurologinės
disfunkcijos simptomus. Tai įvairūs vaistai – mažinantys skusmus, raumenų
isitempimą, šalinantys šlapinimosi ir tuštinimosi disfunkciją ir kt.

 

PROFILAKTIKA

Efektyvios
profilaktikos nėra.