Kraujavimas

APIBRĖŽIMAS

Kraujavimas
– kraujo liejimasis iš kraujo indų į aplinką arba į organizmo audinius
ir organus. Kai kraujuoja į išorę, toks kraujavimas vadinamas išoriniu, o
kai kraujuoja į organizmo audinius – vidinis kraujavimas. Yra pirminis
ir antrinis kraujavimas. Pirminis kraujavimas prasideda tuoj pat
sužalojus kraujagyslę. Antrinis kraujavimas – vėliau, kai pirminis jau
buvo sustabdytas ar sustojęs.

EPIDEMIOLOGIJA

Kraujavimas gali pasitaikyti bet kokiems žmonėms.

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Kraujavimo
stiprumas priklauso nuo sužeistos kraujagyslės kalibro, rūšies
(arterija, vena), AKS, kraujagyslės sužeidimo būdo (jei sužeidimas
skersinis, kraujagyslė užsispazmuoja, ir kraujavimas greitai sustoja,
jei kraujagyslė pažeista išilgai, defektas neužsidarys net ir
spazmavus).

Kraujo išsiliejimas į ertmes:

Slaptas:

• Haemothorax – kraujas išsiliejęs į pleuros ertmę.
• Haemoperitoneum – į pilvaplėvės ertmę.
• Haemopericardium – į širdies maišelio ertmę.
• Haemarthrosis – į sąnarių ertmę.
• Haemmatocoele – į cavum vaginale testis.
• Matomas:
• Epistaxis – kraujavimas iš nosies.
• Haematemesis – vėmimas krauju.
• Haemoptoe – kosėjimas krauju.
• Haematuria – šlapinimasis krauju.
• Metrorrhagia – kraujavimas iš moters lytinių organų.

Kraujavimas gali būti:

                      a)      Ūminis – sužeidus stambias arterijas, venas, gausiai vaskuliarizuotus organus;

                      b)      Lėtinis – kai kraujuojama iš lėto, bet ilgai (skrandžio opa, hemorojiniai mazgai).

Kraujavimas:

                      a)      Pirminis. Sužeidimo metu.

                     
b)      Antrinis. Antrą trečią dieną po sužeidimo (blogai sutvarsčius
žaizdą, blogai perrišus kraujagysles, ar pakilus kraujospūdžiui po
operacijos – ims kraujuoti iš kraujagyslių, iš kurių per operaciją
nekraujavo dėl mažo AKS ir dėl to jos nebuvo pastebėtos ir perrištos).
Jis yra pavojingas, nes atsiranda nelauktai, ir galima mirtinai
nukraujuoti, nespėjus suteikti pagalbos.

KLINIKA

Nukraujavimas
(haematozaemia) – tai patologinė būklė, kai netenkama tam tikros kraujo
dalies. Suaugusiam praradus pusę kraujo (2,5-3l.) ištinka mirtis,
netekus 1/3 kraujo tūrio, nukraujavimas laikomas sunkiu. Klinika
priklauso ir nuo individualių ypatumų (naujagimiai gali numirti ir
netekę keliolikos ml. kraujo, 1 metų vaikai – 200-250 ml, moterys
nukraujavimą pakelia lengviau), nuo bendros organizmo ir ypač
širdies-kraujagyslių sistemos būklės. Ūmiai netekus tam tikros kraujo
dalies, mažėja cirkuliuojančio kraujo kiekis, atsiranda kompensacinė
tachikardija bei tachipnėja. Aktyvinama simpatinė sistema – ligonis
susijaudinęs, gausiai  prakaituoja, dėl kraujo persiskirstymo ir
periferinio vazospazmo jis išblykšta, atsiranda silpnumas (mažai kraujo
priteka į raumenis). Simpatinės aktyvacijos tikslas – palaikyti normalų
AKS, todėl jis yra ne tiek netekto kraujo, kiek jo trūkumo kompensacijos
laipsnio rodiklis. Todėl jo sumažėjimas rodo didelį netekto kraujo
kiekį ir sunkia ligonio būklę. Netekus 500 ml. kraujo, AKS dažnai
nepasikeičia, netekus 700-1200 ml. – sumažėja tik 10-20 mm.Hg. Jei AKS
ima važiuoti žemyn, tai reiškia, kad kompensaciniai mechanizmai nesugeba
užtikrinti normalios kraujotakos; vadinasi, kraujas nebegali atlikti
savo funkcijų. Tokia būklė vadinama hemoraginiu šoku.

Esant
lėtiniam kraujavimui, išsivysto anemija, nes prarastą kraujo kiekį
kompensuoja gerdamas daug skysčių, kraujas nuolat praskiedžiamas.
Ligonis būna išblyškęs, skundžiasi nuolatiniu silpnumu.

Vietiniai
simptomai.  Jie stebimi kraujagyslės sužeidimo vietoje ir priklauso nuo
sužeistos kraujagyslės rūšies (arterinis, veninis, parenchiminis). Tai
yra išorinė kraujavimo išraiška, todėl prie vidinio kraujavimo jų nėra.

DIAGNOSTIKA

Išorinį
kraujavimą diagnozuoti nėra sunku, nes kraujo išsiliejimas matosi.
Sunkiausia diagnozuoti vidinį kraujavimą, kai kraujagyslių sužeidimo
nesimato, nes kraujuoja į audinius ar į vidines organizmo ertmes. Įtarti
jį leidžia tiktai klinikiniai   progresuojančios hipovolemijos
požymiai. Todėl į juos turi būti labai rimtai atsižvelgta ir kaip
įmanoma greičiau pradėta kryptingai ieškoti galimo kraujavimo šaltinio.
Padėti galėtų ir ligų, galinčių komplikuotis kraujavimu, anamnezė
(opaligė, vėžys), bet šių ligų buvimas nereiškia, jog ligonis negali
kraujuoti iš kitur, todėl vistiek reikia įvertinti visus galimus
kraujavimo šaltinius. Tam padeda:

                      1) fizinio
ištyrimo būdai (perkutuojamas duslumo plotas ten, kur jo neturėtų būti –
pilvo, krūtinės ląstos projekcijoje),

                      2)
vidaus organų vizualizacijos metodai: echoskopija, rentgeninis tyrimas
— laisvam skysčiui pilvaplėvės, pleuros ertmėse nustatyti, kraujo
susitelkimui audiniuose aptikti,

                      3) diagnostinė pilvaplėvės, pleuros ertmės punkcija 

                      4) skrandžio zondavimas – didelę vidinių kraujavimų dalį užima gastrointestininis kraujavimas. 

GYDYMAS

Pirmiausia
būtina nustatyti, kokia yra žaizda, todėl turime apnuoginti sužalotą
sritį, netgi perplėšdami ar perkirpdami rūbus, jei greičiau to padaryti
nepavyksta kitais būdais.

Turime stabdyti kraujavimą:

Jei
tai kapiliarinis kraujavimas- būtina uždėti sterilų tvarstį, o žaizdos
kraštus patepti dezinfekuojančiais tirpalais, kad apsisaugotume nuo
mikroorganizmų patekimo į pačią žaizdą.

Jei tai arterinis
kraujavimas- pirmą pagalbą būtina suteikti labai greitai. Būtina naudoti
timpą ar iš audeklo pasidarytą varžtą užspaudžiant (suveržiant) ranką
ar koją virš žaizdos. Varžtas turi užspausti kraujagyslę taip, kad
žemiau žaizdos neapčiuoptume pulso, t.y., kad žemiau žaizdos nustotų
tekėjęs kraujas. Pageidautina, kad varžtas būtų uždėtas toje vietoje,
kur yra tik vienas kaulas, nes tada kraujagyslė geriau užspaudžiama, bet
greitai veikiant tai nėra labai svarbu- svarbiausia sustabdyti
kraujavimą. Tarp odos ir varžto patartina padėti audinio skiautę, kad 
kiek įmanoma mažiau būtų traumuojami audiniai. Uždėję varžtą,
nepamirškime užfiksuoti laiko, kadangi audiniai be kraujotakos gali būti
ne ilgiau kaip 2 valandas (o ypač karštą dieną), taip išvengsime
papildomų komplikacijų.

Jei tai veninis kraujavimas- būtina
steriliu tvarsčiu užspausti žaizdą, prieš tai jos kraštus sutepus
dezinfekuojančiu tirpalu (5% jodo  ar briliantinės žalumos tirpalu), kad
apsaugotume nuo infekcijos patekimo į žaizdą. Tvarstis turėtų būti
spaudžiamasis- ant žaizdos dedamas sterilus tvarstis, virš jo marlės ar
vatos kelių sluoksnių paketas, po to sutvarstoma. Tik tokiu būdu mes
sustabdysime veninį kraujavimą.

Jei įtariame, kad tai vidinis
kraujavimas, žmogus kuo skubiau vežamas į artimiausią gydymo įstaigą,
nes uždelsus gali mirtinai nukraujuoti. Realią medicinos pagalbą galima
suteikti tik kuo skubiau operuojant ligonį.

Jei kraujavimas yra
mišrus- derinti visus anksčiau minėtus pagalbos būdus ir kuo skubiau
nukentėjusį žmogų transportuoti į gydymo įstaigą.

PROFILAKTIKA

Nėra.