Leišmaniozė

LEIŠMANIOZĖ

APIBRĖŽIMAS

Leišmaniozė
yra lėtinių parazitinių ligų grupė, kurias sukelia pirmuonis Leishmania.

 

EPIDEMIOLOGIJA

Leišmaniozė
palitusi visame pasaulyje. Pasaulyje šia liga serga apie 12 milijonų žmonių ir
šis skaičius nuolat didėja. Jos paplitimą skatina ŽIV infekcijos paplitimas
(šios dvi infekcijos dažnai būna kartu). Liga gali paplisti tiek kaimuose, tiek
miestuose.

 

LIGOS PRIEŽASTYS
IR EIGA

Šiuo
metu žinoma apie 20 Leishmaniarūšių.
Tai pirmuonys, turintys žiuželius, kinetoplastą (užbranduolinę DNR masę).
Sukėlėją perneša plaukuotojų moskitinių uodų patelės. Į žmogaus organizmą
leišmaniozės sukėlėjai patenka įkandus moskitui. Įkandimo vietoje susidaro
mazgelis arba žaizdelė ir išsivysto odos leišmaniozė. Kita ligos forma- vidaus
organų leišmaniozė- atsiranda sukėlėjui išplitus organizme per kraują ir
lokalizavusis kaulų čiulpuose, limfmazgiuose, kepenyse, blužnyje.

 

KLINIKA

Infekcijos eigą
lemia Leishmania rūšis ir užsikrėtusio asmens imuninė būklė. Nemaža dalis
Leishmania sukėlėjų nesukelia simptomų. Kai eiga pasireiškia simptomais, galima
išskirti dvi klinikines formas: odos leišmaniozė ir vidaus organų leišmaniozė.
Nuo moskito įkandimo ir pirmuonių patekimo į organizmą iki simptomų
pasireiškimo praeina 7-10 dienų, tačiau šis periodas gali užsitęsti ir iki
kelių metų.

Odos leišmaniozė
pradžioje pasireiškia raudonu mazgeliu moskito įkandimo vietoje. Vėliau
susiformuoja paprastai neskausminga opa. Kiti simptomai- gali būti padidėję
limfmazgiai, atsirasti kitokio pobūdžio odos pažeidimų- karpų, mazgų. Sergant
šia leišmaniozės forma pasveikstama savaime, tik buvusios opos vietoje lieka
randas. Galimi ligos recidyvai.

Vidaus organų
leišmaniozė dar žinoma kaip kala-azar
liga. Ligai būdingi simptomai:

1.     
Kepenų
ir blužnies padidėjimas;

2.     
Karščiavimas;

3.     
Kacheksija
(organizmo išsekimas, kuris pasireiškia bendru fiziniu silpnumu, kūno svoriu
mažėjimu, mažėjančia raumenų ir riebalų mase, apetito stoka, pykinimu,
nuotaikos pablogėjimu);

4.     
Žemės
spalvos oda (iš čia kilęs pavadinimas kala-azar,
reiškiantis „juodoji liga“);

5.     
Viduriavimas,
virškinimo sutrikimai.

Vidaus organų
leišmaniozė būdinga silpną imunitetą turintiems žmonėms (sergantiems ŽIV, po
organų transplantacijos, vartojantiems gliukokortikosteroidus).

 

DIAGNOSTIKA

Leišmaniozę
įtariama remiantis klinika, bendru kraujo tyrimu, biocheminiu kraujo tyrimu,
nustačius antikūnius prieš Leishmania kraujyje,
tačiau diagnozė patvirtinama tik radus parazitą tiriamoje medžiagoje (kepenų,
blužnies, limfmazgių, odos, gleivinių medžiagoje, kraujyje) ar išauginus
sukėlėjo kultūrą specialioje terpėje.

 

GYDYMAS

Gydymui
naudojami:

1.     
Polivalentiniai
antimonio junginiai, kurie leidžiami į veną. Gydymo trukmė priklauso nuo
formos- odos leišmaniozė gydoma 20 dienų, o vidaus organų leišmaniozė- 28
dienas. Tačiau šie junginiai gana dažnai sukelia pašalines reakcijas- pykinimą,
vėmimą, raumenų, sąnarių ir galvos skausmus bei bendrą silpnumą.

2.     
Pentamidino
izetionatas- antro pasirinkimo vaistas, leidžiamas į raumenis ar į veną. Gydymas
tęsiasi trumpesnį laiką, tačiau jis taip pat sukelia nemažai nepageidaujamų
reiškinių- pykinimas, blogas apetitas, galvos svaigimas, odos bėrimai ir
niežulys, infekcijos vietoje jaučiamas skausmas ir kartais apmiršta audiniai.

3.     
Amfotericinas
B ir jo lipidiniai dariniai- tai vaistai nuo grybelių, tačiau gerai veikia ir
leišmaniozės sukėlėjus. Leidžami į veną.

 

PROFILAKTIKA

Šiuo metu
vienintelis būdas neužsikrėsti Leishmania
apsisaugoti nuo moskitų. Insekticidais apipurškiama oda,
naktį patartina naudoti apsauginį tinklelį. Kitas būdas mažinti sergamumą
leišmanioze- sunaikinti infekcijos židinius tarp gyvulių, tačiau tai padayti
yra pakankamai sudėtinga. Taip pat svarbu nustatyti ir gydyti sergančius
leišmanioze.