MALIARIJA

APIBRĖŽIMAS

Maliarija
(lot. malus aer – blogas oras) yra liga, kuri pasireiškia reguliariai
pasikartojančiais drugio (karščiavimo su šaltkrėčiu) priepuoliais, kepenų ir
blužnies padidėjimu, mažakraujyste.

EPIDEMIOLOGIJA

Maliarija
yra plačiai paplitusi Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos valstybėse. Pasaulio
sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje yra daugiau kaip 100 šalių,
kuriose galima užsikrėsti maliarija. Kasmet užregistruojama 300 – 500 mln.
klinikinių maliarijos atvejų. Per metus visame pasaulyje nuo šios ligos miršta
1,5 – 2,7 mln. žmonių, iš jų 1 mln. – vaikų iki 5 metų amžiaus. Kiekvienais
metais ja suserga daugiau kaip 10 tūkst. turistų, iš kurių apie 1 proc. miršta
nuo tropinės maliarijos. Lietuvoje kasmet keli žmonės suserga įvežtine
maliarija. Tai trečia pagal dažnumą  (po
diarėjų ir hepatitų) keliautojų liga.

LIGOS PRIEŽASTYS
IR EIGA

Žmogaus
organizme parazituoja 4 maliarijos sukėlėjų rūšys: P.vivax- trečiadienės,
P.ovale – ovalinės, P.malariae – ketvirtadienės, P.falciparum – tropinės
maliarijos sukėlėjai.Infekcijos šaltinis yra sergantis maliarija ar sveikas
plazmodijų nešiotojas.Paprastai maliarijos sukėlėją perneša Anohpeles genties
uodo patelė, kuri sukėlėją perduoda įkasdama žmogui ir siurbdama jo kraują. Tai
paprastai vykta tamsiuoju paros metu. Užkratas gali būti perduotas transfuziniu
būdu: perpilus užkrėsto kraujo, per užkrėstus instrumentus. Endeminėse
vietovėse pasitaiko ir įgimtos maliarijos atvejų, kai parazitai užkrečia vaisių
per pažeistą placentą ar gimdymo metu. Uodai užsikrečia įkandę sergantį
maliarija žmogų ir kartu su krauju įsisiurbę maliarijos sukėlėjų. Kuo aukštesnė
aplinkos temperatūra, tuo greičiau vystosi maliarijos parazitai uodo organizme
ir uodas (po 7–45 dienų) tampa pavojingas žmogui. Užsikrėtęs uodas, įkąsdamas
sveiką žmogų, kartu su savo seilėmis įleidžia ir daugybę maliarijos sukėlėjų.
Maliarijos sukėlėjai kraujo srove trumpiau nei per valandą patenka į kepenis ir
įsiskverbia į kepenų ląsteles. Čia sukėlėjas subręsta ir dauginasi ir išėjęs iš
kepenų skverbiasi į eritrocitus. Eritrocituose sukėlėjai taip pat dauginasi ir,
eritrocotams sprogus, į kraują išskiriamasdidelis kiekis naujų parazitų, kurie
vėl skverbiasi į sveikus eritrocitus. Masinio eritrocitų žuvimo metu į kraują
patekę sukėlėjai ir nuodingi jų apykaitos produktai sukelia karščiavimo arba
charakteringus maliarinio drugio priepuolius. Imuninis atsakas formuojasi
greitai ir stipriai, tačiau infekcijos nesustabdo.

KLINIKA

Inkubacinis
periodas (nuo uodo įkandimo iki klinikinių simptomų pasirodymo) tęsiasi nuo 1
iki 4 savaičių ir priklauso nuo sukėlėjo rūšies. Maliarija paprastai prasideda
drugio (karščiavimo)priepuoliu iš karto. Priepolio metu pasireiškia tokios
stadijos: 1. šaltkrėčio stadija, trunkanti apie valandą;2. Karščiavimo stadija,
kuomet temperatūra pakyla iki 40°C
ir ši stadija trunka 3-4 valandas.Atsiradus labai aukštai temperatūrai, ligonį
pradeda troškinti, oda pasidaro sausa ir karšta, veidas parausta, kartais
atsiranda traukuliai, kliedesys, sąmonės pritemimas; 3. Prakaitavimo stadija,
užsitęsianti 2-4 valandas ir praėjus šiai stadijai ligonis paprastai užmiega.Būdingi
kiti simptomai- raumenų ir galvos skausmai, neretai viduriavimas, pykinimas,
vėmimas. Nuo antros savaitės karščiavimas tampa periodišku- kas 48 valandas (sergant
trečiadienine, tropine ir ovaliąja maliarija) arba 72 valandas (kuomet sergama
ketvirtadienine maliarija). Būna padidėję kepenys ir blužnis.

DIAGNOSTIKA

Jei žmogus
karščiuoja ir teigia buvęs endeminėje maliarijos zonoje per paskutinius keletą
mėnesių (iki 2 metų) reikia įtarti maliariją. Diagnozei nustatyti imamas
kraujas iš piršto ar ausies spenelio ir daromas kraujo tepinėlis arba atliekma
„storo kraujo lašo“ mikroskopija- ieškoma maliarijos sukėlėjų. Pakitimai taip
pat pastebimi atlikus bendrą kraujo tyrimą, biocheminį kraujo tyrimą, šlapimo
tyrimą.

GYDYMAS

Negydomos P.falciparum
sukeliamos maliarijos mirštamumas 100%, o gydomos, tačiau sunkios maliarijos
metu mirštamumas siekia net 40%. Vaistai nuo maliarijos parenkami atsižvelgus į
sukėlėjo rūšį, paciento būklę, parazito jautrumą vaistams (priklauso nuo
geografinės vietovės). Maliarija gydoma vaistu chlorochinu, kuris gali būti
liedžiamas į veną, raumenis, ar geriamas. Kiti vaistai: chinino sulfatas
(derinams su antibiotikais-doksiciklinu ar klindamicinu), malaronas,
meflochinas, primachinas (recidyvams). Kartu skiriamas simptominis gydymas.

PROFILAKTIKA

Kiekvienas
žmogus, vykstantis į šalis, kuriose paplitusi maliarija, privalo susipažinti su
maliarija ir jos simptomais bei vartoti vaistus. Reguliarus vaistų
vartojimas–viena svarbiausių maliarijos profilaktikos priemonių, apsaugančių
žmogų nuo šios pavojingos ligos. Vaistus paskiria asmens sveikatos priežiūros
įstaigos specialistas, turintis keliautojų medicinos specializaciją, gydytojas
infektologas. Konkretus preparatas parenkamas, atsižvelgiant į endeminėje
zonoje esamą riziką, vaisto rezistentiškumą, pašalinius reiškinius, lydinčius
susirgimus, ligonio amžių. Vaistus reikėtų pradėti gerti savaitę prieš
atvykstant į padidėjusio sergamumo zoną (ne vėliau kaip 3 dieną iki išvykimo).
Vaistus galima pradėti vartoti ir prieš mėnesį iki išvykimo, kad vaistų poveikį
galima būtų patirti dar būnant namuose ir pasikonsultuoti su gydytoju.

Reikia
žinoti, kad antimaliarinė profilaktika negali užtikrinti absoliučios apsaugos
(chemoprofilaktikos efektyvumas siekia 93–100 %), todėl jei pakyla temperatūra
sugrįžus ar būnant endeminėse vietovėse po savaitės nuo galimo pirmo kontakto
su maliarijos sukėlėjais iki mažiausiai 2 mėnesių po galimo paskutinio kontakto,
būtina tuoj pat kreiptis į gydytoją.

Bendrieji
patarimai, kaip vartoti vaistus:

*
Pasakyti gydytojui, jei esate nėščia , planuojate pastoti ar maitinate kūdikį
krūtimi.

*
Pasakyti gydytojui, jei esate alergiškas ar sergate epilepsija, depresija,
kitomis ligomis, ar vartojate antiaritminius vaistus ar kitus vaistus
(įskaitant ir nereceptinius).

*
Pasakyti gydytojui, kiek truks kelionė, koks jos tikslas (ar vykstama dirbti,
ar asmuo vairuos automobilį, nardys).

*
Tabletes visada gerti tuo pačiu paros metu, geriausiai vakare. Jei tabletės
geriamos kartą per savaitę, jas reikia gerti tą pačią savaitės dieną. Vaistus
reikia vartoti su maistu, gausiai užgeriant vandeniu.

*
Paklausti gydytojo, kaip nuvykus į šalį tinkamai vartoti vaistus, kaip elgtis
sukarščiavus.

Kitas
svarbus profilaktikos būdas- apsauga nuo uodų. Uodai labiausiai puola saulei
leidžiantis ir tekant.

Apsisaugojimui
nuo uodų naudojamos uodus atbaidančios priemonės – repelentai. Repelentais
išpurškiamas ar ištepamas veidas, drabužiais nepridengtos rankos, kojos.
Preparato etiketėje turi būti nurodytos rekomendacijos apie repelento
panaudojimo dažnumą. Jų reikia griežtai laikytis ir neperdozuoti, ypač mažiems
vaikams. Repelenatais galima impregnuoti ir viršutinius drabužius. Impregnuojant
drabužius reikia pamerkti 1–2 val. į dimetilftalato tirpalą ir išdžiovinti.

Galima
apdoroti ir gyvenamąsias patalpas: susukta į tabletę, impregnuota pyretroidu
virvutė deginama nakčiai miegamuosiuose. Virš lovos pakabinamas impregnuotas
permetrinu ar deltametrinu audeklas, atsigulus jo kraštai pakišami po čiužiniu.
Reikia įsitikinti, ar tinklelyje nėra skylių. Patalpų langai ir durys turi būti
uždaromi prieš saulėlydį , o jei jie atviri būtina rūpestingai uždengti juos
tinkleliais. Būtina gerai išpurkšti insekticidais tamsius
patalpų kampus, palovius, pastales, po kėdėmis, už užuolaidų ir visas tas
vietas, kuriose gali būti uodų. Negalima be apsaugos priemonių miegoti ant
stogų, ant denių, po atviru dangumi. Vakarais vengti būti arti vandens telkinių
ar baseinų.