OSTEOMIELITAS

APIBRĖŽIMAS

Osteomielitas
– tai pūlinė – destrukcinė kaulų čiulpų liga (uždegimas). Pūlinis uždegimas,
prasidėjęs kaulų čiulpuose, paprastai greitai plinta į kaulinę medžiagą,
antkaulį, kraujagysles. Osteomielitas gali būti ūminis ar lėtinis. Ūmus
uždegimas gali būti hematogeninis (endogeninis), kai mikrobai į kaulą patenka
per kraują iš pūlinio židinio organizme. Taip pat ūmus uždegimas gali būti
trauminis (egzogeninis) – tuomet mikrobai į kaulą patenka per atviras traumines
ar operacines žaizdas. Lėtinis uždegimas gali būti antrinis (po traumos ar
ūminio osteomielito) arba pirminis (atipinis).

EPIDEMIOLOGIJA

Ūmus
hematogeninis osteomielitas yra augančio organizmo liga, o suaugusiems dažniau
pasitaiko trauminis osteomielitas. 90 – 95 proc. ligonių, sergančių
hematogeniniu osteomielitu, yra vaikai ir paaugliai nuo 8  iki 17 metų. Vaikai iki 3 metų serga retai.
Moterys serga 2-3 kartus dažniau nei vyrai. Apie 20 proc. ligonių ūmus
osteomielitas pereina į lėtinį.

LIGOS PRIEŽASTYS
IR EIGA

Ligą
sukelia įvairūs pūliniai mikrobai, dažniausiai Staphylococcus aureus (85 – 90
proc.). Vaikų kraujotakos savybės sudaro palankias sąlygas pūliniams mikrobams
įsiskverbti ir nusėsti kaulų čiulpuose. Lėtinis osteomielitas prasideda
nepastebimai arba į lėtinį gali pereiti nepakankamai išgydytas ūminis
osteomielitas.

KLINIKA

Hematogeninis
osteomielitas iš pradžių prasideda seroziniu, o vėliau pereina į pūlinį
uždegimą. Pradžioje jaučiamas galūnės skausmas, kuris yra toks stiprus, kad
ligonis negalimiegoti, judinti galūnę, eiti. Sutrinka galūnės funkcija.
Ligoniui pakyla temperatūra iki 39 – 40ºC, krečia šaltis. Vėliau gali atsirasti
patinimas pažeisto kaulo srityje, odos paraudimas.

Lėtinio
osteomielito požymiai – įvairios galūnės deformacijos, kaulo sekvestrai,
recidyvuojančios fistulės, pro kurias sunkiasi pūliai, išeina kaulo gabaliukai.
Galūnės skausmai gali būti maudžiančio pobūdžio, kurie sustiprėja paūmėjimų
metu. Galūnė greitai pavargsta, labiau skauda po fizinio krūvio. Ilgainiui
ligonis sunyksta, sulysta, išblykšta, pradeda šlubuoti.

DIAGNOSTIKA

Ūmaus
osteomielito diagnozė nustatoma remiantis ligos istorija, klinika. Atliekami
laboratoriniai tyrimai, kurie rodo uždegimą organizme. Įtarus osteomielitą
daroma kaulo punkcija, kurios metu diagnozė patvirtinama gavus pūlių. Esant
vėlyvai ligos stadijai informatyvus rentgeninis tyrimas. Ligos pradžioje šis
tyrimas vertingas tik atmesti trauminį kaulo pažeidimą. Retai atliekami kiti tyrimai:
ultragarsinė osteometrija, sąnarių echoskopija ir kt.

Lėtinio
osteomielito diagnostika paprastesnė – rentgenograma šiuo atveju labai informatyvi.
Ligą padeda nustatyti ir praeityje buvęs hematogeninis
osteomielitas ar trauma.

GYDYMAS

Jei ligoniai
pradedami gydyti per pirmas tris paras esant ūmiam osteomielitui, pasveiksta
net 90 proc. pacientų, o jei gydymas pradedamas 4-7 parą – tik 50 proc. asmenų
visiškai pasveiksta. Taigi, šiuo atveju ypač svarbi ankstyva diagnostika ir
tinkamas gydymas.

Organimo
intoksikacijai mažinti pirmomis paromis skiriama infuzinė terapija,
antistafilokokinė plazma. Į kompleksinį gydymą įtraukiamos įvairios
fizioterapinės procedūros. Prieš mikroorganizmus vartojami plataus spektro antibiotikai.
Taip pat naudojamas chirurginis gydymas.

Lėtinis
osteomielitas gydomas chirurginiu būdu – atliekama sekvestrektomija, kurios
metu pašalinama pažeista kaulo dalis. Jei lieka didelė ertmė, ji paprastai
užpildoma kauliniu transplantatu.

PROFILAKTIKA

1.
Laikytis švaros – ir menkiausią žaizdelę (pavyzdžiui, nusibrozdinus) nedelsiant
nuplauti tekančiu vandeniu su muilu (vandenilio peroksido ant žaizdelės pilti
nebūtina).

2.
Pilnavertė mityba.

3.
Organizmo grūdinimas, imuninės sistemos stiprinimas.