Perikarditas

APIBRĖŽIMAS

Perikarditas
– širdiplėvės uždegimas. Širdiplėvė yra uždaras maišas, kuris dengia širdį iš
visų pusių ir vienu puse yra priaugęs prie širdies. Širdiplėvės ertmėje yra
nedidelis kiekis skysčio (apie 50 ml.), kuris apsaugo širdį nuo traumų jai
susitraukinėjant (širdis tarsi slydinėja tame skystyje, todėl mažėja audinių
trintis). Taip pat apsaugo nuo infekcijos, kai yra greta esančių organų
uždegimas (pavyzdžiui, plaučių uždegimas).

EPIDEMIOLOGIJA

Vyrai serga dažniau nei
moterys, o suaugusieji dažniau nei vaikai.

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Širdiplėvės uždegimą
gali sukelti daugelis priežasčių:

1.      Infekcija. Perikarditą
gali sukelti įvairios bakterijos (pvz., džiovos, arba tuberkuliozės), virusai
(gripo, peršalimo);

2.      Padidėjęs šlapalo
kiekis. Sergant lėtiniu inkstu nepakankamumu, organizme kaupiasi nuodinga
medžiaga – šlapalas, kuri nuodija organizmą ir sukelia įvairių organų
uždegimus;

3.      Įvairios reumatinės
ligos (sisteminė raudonoji vilkligė, reumatas);

4.      Įvairūs onkologiniai
susirgimai (krūties, širdiplėvės);

5.      Krūtinės ląstos traumos;

6.      Gretimų organų
infekcinės ligos (plaučių, tarpuplaučio);

7.      Perikarditas vystosi po
miokardo infarkto, pirmąją savaitę arba po trijų savaičių dėl žuvusio širdies
raumens vietoje pasigaminusių dirginančių medžiagų

Konstrikcinis 
perikarditas (KP) yra lėtinio širdiplėvės uždegimo padarinys. Konstrikcija
(suveržimas) sunkina skilvelių prisipildymą ir sutrikdo skilvelių funkciją,
todėl pacientai dažnai būna neįgalūs. 

Dažniausios KP priežastys 
yra:

• idiopatinis ar virusinis (šiuo
  metu yra labiausiai paplitę vakarų pasaulyje);
• taikyta tarpusienio organų
  radioterapija;
• atliktos širdies operacijos,
  kateterinės procedūros, buvęs hemoperikardas;
• tuberkuliozinis (vis dar
  išlieka dažna KP priežastis tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose pasaulio
  šalyse);
• kitos: inkstų funkcijos nepakankamumas gydant hemodialize,
  grybinis, parazitinis perikarditas, navikinė širdiplėvės infiltracija,
  jungiamojo audinio ligos.
• Konstrikciją sukelia 
  padidėjęs diastolinis spaudimas, kuris susilygina 
  su visų širdies ertmių ir plaučių 
  kapiliarų spaudimu.
• Hemodinamikos pokyčiai:
• Ankstyvas greitas diastolinis
  prisipildymas dėl padidėjusio veninio spaudimo.
• Prieširdžių ir skilvelių spaudimas ankstyvos diastolės metu
  susilygina, todėl dešiniojo prieširdžio, dešiniojo skilvelio, plaučių arterijų
  bei kapiliarų spaudimo kreivėse matomas gilus “y” diastolės metu.
• Veninė kraujotaka iš tuščiosios
  venos į dešinįjį prieširdį greitėja ankstyvosios diastolės metu ir yra didesnė
  nei sistolės metu.
• Įkvėpimo metu sisteminis veninis kraujospūdis ir dešiniojo
  prieširdžio spaudimas nemažėja, todėl veninė tėkmė į dešinįjį prieširdį
  nedidėja. Kusmaulio  simptomas nurodo veninio 
  kraujospūdžio padidėjimą   įkvėpus. 

Perikarditas yra
skirstomas į:

ñūminį perikarditą, kuris gali
būti sausasis, t.y., širdiplėvės ertmėje skysčio nedaugėja, o dėl uždegimo
sudirgę lapeliai trinasi vienas į kitą ir sukelia skausmą; ir šlapiasis, kai
širdiplėvėje susikaupia skysčio, tada sudirginti lapeliai skysčio atitolinami
vienas nuo kito, ir skausmas išnyksta. J

ñlėtiniu perikarditu su širdies suspaudimu vadinamas lėtinis
procesas, kai širdiplėvės ertmė išsitampo ir joje gali susikaupti net 3 litrai
skysčio. Kraujas pradeda kauptis venose, gali atsirasti kojų tinimai, padidėti
pilvas. Kai kada širdiplėvėje nesikaupia skystis, o širdiplėvės lapeliai
suauga, ir tai irgi trukdo širdžiai dirbti, širdis „nebeslysta”. Lapeliai gali
sukalkėti, o tai savo ruožtu dar pasunkina širdies darbą – širdis tarsi
atsiduria šarvuose.

KLINIKA

Perikardito klinika
skiriasi priklausomai nuo jo stadijos. Fibrininiam perikarditui būdingas
skausmas širdies plote, plintantis į kairįjį petį, kaklą, nugarą,
sustiprėjantis įkvėpiant, kosint, keičiant kūno padėtį. Tarp širdiplėvės
lapelių besikaupiant skysčiui, pakenktų lapelių trynimasis sumažėja, todėl
skausmas irgi sumažėja ar visai išnyksta. Bendra būklė gali pablogėti –
atsiranda bendras silpnumas, dusulys, sausas kosulys. Perikardo ertmėje
susikaupus daug skysčio, labai apsunkinamas širdies darbas, todėl ištinka šokas
– krenta kraujo spaudimas, pasidaro silpna, sutrinka sąmonė.
Užsitęsus uždegiminiams procesams, širdiplėvė sustandėja, susidaro sąaugos,
perikarditas pereina į lėtinį. Dėl nepakankamo elastingumo labai apsunkinamas
širdies darbas, vystosi širdies nepakankamumas.

DIAGNOSTIKA

Diagnozę nustatyti
padeda simptomai, eiga, specifiniai pokyčiai elektrokardiogramoje, krūtinės
ląstos rengenologinis tyrimas (tačiau ne visais atvejais), širdies echoskopinis
tyrimas, kraujo tyrimas (tai liudija kai kurie nespecifiniai uždegiminiai
pokyčiai). Kai kada tam, kad nustatytume priežastį, sukėlusią perikarditą,
tenka atlikti perikardo punkciją, t.y., su specialia adata įduriama į
širdiplėvės ertmę ir ištraukiamas skystis tyrimams.

GYDYMAS

Priklausomai nuo
klinikos, taikomas atitinkamas gydymas:
                      – nesteroidiniai
priešuždegiminiai vaistai (slopina uždegimą ir mažina skausmą);
                      – antibiotikai (jei
įtariama ar nustatyta infekcinė perikardito kilmė);
                      – gliukokortikoidai
(skiriami neinfekcinio perikardito metu, stipriai slopina uždegimą);
                      – perikardo punkcija
ar perikardo ertmės drenažas (pašalinamas tarp lapelių susikaupęs skystis);
                      – operacinis
perikardo pašalinimas (konstrikcinio perikardito atveju).

PROFILAKTIKA

Reikia tinkamai gydyti
peršalimo ligas, plaučių uždegimą ir t.t. Specifinės profilaktikos nėra.