Priešinės liaukos padidėjimas arba priešinės liaukos hipertrofija arba gerybinė priešinės liaukos hipertrofija

APIBRĖŽIMAS

Gerybinė
prostatos hipertrofija (GPH) yra nepiktybinis priešinės liaukos
susirgimas. Prostata yra graikinio riešuto dydžio lytinė liauka,
prigludusi prie šlapimo pūslės dugno ir gaubianti šlaplę (kanalą, kuriuo
šlapimas išteka iš šlapimo pūslės). Viena iš pagrindinių prostatos
funkcijų yra tam tikro sekreto, kuris sudaro apie 90 proc. spermos,
gamyba.

EPIDEMIOLOGIJA

Tai
vienas iš dažniausiai vyrų organizme pasitaikančių nepiktybinių
išvešėjimų. Ar pasireikš šis susirgimas, labai priklauso nuo vyriškų
lytinių hormonų, vadinamųjų androgenų, lygio. Susirgimo dažnumas susijęs
ir su amžiumi.

LIGOS PRIEŽASTYSIR EIGA

Vyrui
senstant, priešinė liauka gali šiek tiek padidėti, užspausti šlaplę ir
taip sukelti šlapinimosi sutrikimus. Toks prostatos padidėjimas nėra
labai pavojingas, todėl ši būklė yra vadinama gerybine prostatos
hipertrofija. Ji dažniausiai pasireiškia vyresniems nei 60 metų amžiaus
vyrams. Daugiau nei trečdaliui virš 70 metų amžiaus vyrams yra
diagnozuota gerybinė prostatos hipertrofija

Gėrybinės prostatos
hipertrofija atsiradimo priežastis nėra visiškai išaiškinta. Nustatyta,
kad prostatos audinių išvešėjimo vystymasis susijęs su senėjimu ir
negali atsirasti nesant sėklidžių, iš kurių į kraujo apytaką patenka
vyriškas hormonas – testosteronas. Tačiau vien vyriškų hormonų
nepakanka, kad atsirastų prostatos augimas, sukeliantis gėrybinę
prostatos hipertrofija. Yra nustatyta, kad nejudrus gyvenimo būdas
(ilgas sėdėjimas) riebus maistas, padidintas riebalų ir cukraus kiekis
kraujyje, aukštas sistolinis kraujo spaudimas, negydomas lėtinis
prostatos uždegimas spartina prostatos didėjimą. Prostatos išvešėjimas
vyksta per visą gyvenimą.

Nuo 1 iki 2 proc. vyrų, turinčių
gerybinę prostatos hipertrofija, greitai gali pasireikšti būklė,
vadinama ūminiu šlapimo susilaikymu. Pacientai staiga visiškai negali
pasišlapinti, juos vargina stiprūs dubens ir tarpvietės skausmai. Tai
yra sunki komplikacija, reikalaujanti skubios medicininės pagalbos. Kai
kurie pacientai pradeda jausti, kad kiekvieną kartą jiems yra vis
sunkiau ir sunkiau pasišlapinti, visiškai ištuštinti šlapimo pūslę.
Tokia būklė yra vadinama lėtiniu šlapimo susilaikymu. Kai kuriems vyrams
gerybinė prostatos hipertrofija gali sukelti dažnus cistito (šlapimo
pūslės uždegimo) priepuolius ir skatinti šlapimo pūslės akmenų
susidarymą.

KLINIKA

Prostatos
sukeliamų problemų esmė – šlapimo ištekėjimo suvaržymas. Be kita ko,
tai sukelia ir šlapimo pūslės raumenų hipertrofiją. Kuo sunkiau
nusišlapinti ir kuo siauresnė šlaplė, tuo didesnių pastangų reikia
šlapimo pūslės raumenims, kad šlapimas būtų pašalintas. Dėl to plečiasi
šlapimo pūslės sienelės, daugėja raumenų skaidulų, ir, atvirkščiai,
reliatyviai mažėja elastingų audinių. Šlapimo pūslė tampa greičiau
sudirginama. Atsiranda nemalonių raumenų kontrakcijų, kurios pasireiškia
kaip noras šlapintis.

Dažniausi simptomai:

• padažnėjęs šlapinimasis, ypač naktį;
• susilpnėjusi šlapimo srovė;
• sunkiau pradėti šlapintis;
• staigus , nenumaldomas noras šlapintis;
• nevisiško pasišlapinimo jausmas.

DIAGNOSTIKA

Diagnozuojama
remiantis klinikiniais ir laboratorinių bei instrumentinių tyrimų
rezultatais. Rektalinio (digitalinio) tyrimo metu gydytojas gali
apčiuopti prostatą, įvertinti jos dydį, formą, standumą ir paviršių.
Norint įvertinti šlapimo srovės greitį ir patikrinti, ar šlapimo pūslė
visiškai išsituština, urologas atlieka specifinius klinikinius testus.

Bendras
ir biocheminis kraujo tyrimai yra reikalingi siekiant įvertinti inkstų
funkciją. Norint nustatyti persistuojančią infekciją ir įvertinti
bakterijų atsparumą antibiotikams, rutiniškai yra atliekamas šlapimo
tyrimas, ir išauginama mikroorganizmų kultūra. Tikslesniam diagnozės
nustatymui prostata yra tiriama ultragarsu (per priekinę pilvo sieną
arba per tiesiąją žarną).

GYDYMAS

• Aktyvus stebėjimas: pacientas turi  reguliariai pildyti specialų klausimyną  – tarptautinę prostatos simptomų skalę.
• Augaliniai vaistai: sustiprina šlapimo srovę, palengvina šlapinimasį, rečiau reikia keltis naktį.
• Alfa
  blokatoriai: padeda atpalaiduoti šlapimo pūslės kaklelio ir prostatos
  raumenis ir tokiu būdu palengvina šlapinimasį. Senesnės kartos
  alfablokatoriai, pvz. doksazosinas,  veikė ir širdies-kraujagyslių
  sistemą, todėl pacientai jausdavo silpnumą, veido raudonumą, 
  pasitaikydavo alpimų, griuvimų ir t.t.
•  5-alfa reduktazės
  inhibitoriai: blokuoja procesą, kurio metu testosteronas paverčiamas
  kita medžiaga – DHT (dihidrotestosteronu). Ši medžiaga, kaip žinoma, yra
  pagrindinis prostatos didėjimo faktorius.
• Jeigu medikamentinis gydymas nėra veiksmingas, reikia atlikti endoskopinę transuretrinę prostatos rezekciją (TURP).
• Mikrobangų
  termoterapija: jos metu prostata yra sušildoma iki 45ºC, o tokioje
  aukštoje temperatūroje liaukinės ląstelės pradeda žūti.
• Elektrovaporizacija:
  jos metu padidėjusi liaukinio audinio dalis yra pašalinama ją
  prideginant elektros srove. Tai yra intervencija, kuri yra atliekama
  endoskopo pagalba.
• Lazerinę rezekcija: jos metu padidėjusi
  liaukinio audinio yra pašalinama ją veikiant lazerio energija. Tai –
  intervencija, kuri taip pat yra atliekama endoskopo pagalba.

PROFILAKTIKA

Didžiausias
rizikos faktorius, kad liga progresuos, yra anksčiau buvę ūmus šlapimo
susilaikymo epizodai. Taigi reikėtų to vengti.