Stemplės vėžys

APIBRĖŽIMAS

Stemplės
vėžys – piktybinis stemplės navikas, galintis atsirasti bet kurioje
stemplės dalyje ir išplisti į šalia esančius limfmazgius, trachėją,
plaučius, kepenis, skrandį ar kitas kūno dalis. Yra du pagrindiniai
stemplės vėžio histologiniai tipai: plokščių ląstelių karcinoma ir adenokarcinoma.

EPIDEMIOLOGIJA

Stemplės
vėžys – didžiausią geografinio paplitimo įvairovę turintis piktybinis
navikas. JAV 2002 metais užregistruota apie 13100 stemplės vėžiu
sergančių pacientų ir 12600 mirusiųjų nuo šios ligos. Stemplės vėžys
pasitaiko gana dažnai. Pasaulyje tai yra didžiausią geografinio
paplitimo įvairovę turintis navikas. Liga labiausiai paplitusi Kinijoje,
Puerto Rike, Singapūre, Rusijoje, Kaspijos jūros baseine. Maždaug 7
kartus dažniau serga vyrai, apie 3 kartus dažniau – juodaodžiai.
Sergamumas stemplės vėžiu Lietuvoje nėra labai aukštas. Lietuvos vėžio
registro duomenimis, per 2001 metus nustatyti 163 stemplės vėžio
susirgimo atvejai (t. y. 4,7 atvejo 100 tūkst. gyventojų).

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Pagrindiniai
stemplės vėžio histologiniai tipai yra du: plokščialąstelinė karcinoma
ir adenokarcinoma. Prieš 10–15 metų dažniau buvo diagnozuojama
plokščialąstelinė stemplės karcinoma, tačiau pastaruosius penkerius
metus stemplės adenokarcinomos tipo navikų skaičius pradėjo didėti ir
2003 m. pasiskirstymas yra vienodas (po 50 proc.) tarp abiejų navikų
histologinių tipų. Dar vienas pastebėjimas, kuris nurodomas
epidemiologinėse studijose yra tas, kad plokščialąstelinių stemplės
karcinomų skaičius jau daugelį metų nekinta, o adenokarcinomų skaičius
auga. Šį augimą nulemia stemplės-skrandžio jungties adenokarcinomos
navikų dažnėjimas. Šie navikai anksčiau buvo priskiriami skrandžio
kardialinės dalies navikams, tačiau pagal anatominį naviko metastazių
plitimą jie turėtų būti priskiriami stemplės navikams. Prie retų
stemplės navikų galima priskirti: plokščialąstelinę karcinomą su
sarkomatoidiniais intarpais, adenoidcistinę karcinomą, mukoepidermoidinę
karcinomą, sarkomą, limfomą ir kitus, kurie kartu sudaro apie 2 proc.
visų stemplės piktybinių navikų. Pagrindiniai stemplės navikų
etiologiniai faktoriai ir stemplės vėžį predisponuojančios būklės yra:

                      · cigarečių rūkymas (sergamumas du kartus didesnis negu nerūkančiųjų);

                     
· alkoholis (ypač padidėja reliatyvi rizika susirgti stemplės navikais
nesaikingai dažnai vartojant stiprius alkoholinius gėrimus);

                     
· dieta (didelis riebalų, mažas baltymų kiekis maiste, mažo kaloringumo
dieta didina stemplės navikų riziką);

                      · Baretto stemplė yra ikivėžinė būklė, kuriai progresuojant gali išsivystyti stemplės adenokarcinoma;

                      · dėl gastroezofago refliukso ligos vyksta adenomatozinė epitelio metaplazija;

                     
· tylozė, t. y. genetinė liga, kuriai būdinga delnų odos hiperkeratoze
ir stemplės papilomos. Ji perduodama autonominiu dominantiniu būdu ir
yra paveldima;

                      · kaustiko ekspozicija,
stemplės divertikulai, antriniai ir pirminiai navikai (apie 4 proc.
ligonių, kurie serga galvos ir kaklo navikais, suserga stemplės
plokščialąsteline karcinoma), žmogaus papilomos viruso DNR (panašus į
epidermoidinės stemplės karcinomos sergamumą Japonijoje).

KLINIKA

Kol
navikas labai mažas, jis nesukelia jokių simptomų. Augantis navikas ima
trukdyti ryjimui, sergantysis rydamas jaučia sunkumą, pilnumą, spaudimą
ar deginimą. Kartais navikas stemplėje sukelia kosulį ar užkimimą. Gali
sumažėti apetitas, kristi svoris, užkimti balsas, atsirasti lėtinis
kosulys, ar pasireikšti kiti onkologinėms ligoms būdingi požymiai.

DIAGNOSTIKA

Teisingai ir anksti diagnozuoti ligą,
svarbu kreiptis į gydytoja pajutus išvardintus simptomus. Stemplės
pakitimus galima pamatyti ir rentgeno nuotraukoje, tačiau išsamiai
stemplės vidų, jos gleivinės pakitimus, kraujavimą, navikinius darinius
galima pamatyti endoskopiniu būdu. Atliekama ezofagoskopija- per burną
ar nosį į stemplę įkišamas vamzdelis su kamera. Gydytojas monitoriuje
gali stebėti keleta kartų padidintą stemplės vidinės sienelės vaizdą,
vertinti jos pakitimus. Esant įtartiniems radiniams endoskopijos metu
gali būti paimama ir mažas gabalėlis pakitusio audinio patologiniam
ištyrimui ir tikslios diagnozės nustatymui. Ligą tiksliau nustatytį ir
įvertinti pažeidimų gylį sienelėje padeda endoskopinio ultragarso
tyrimas. Ar vėžys išplitęs padės nustatyti kompiuterinės tomogramos
tyrimas. Gali būti atliekama ir atitinkamų organų echoskopija, daromos
rentgeno nuotraukos.

GYDYMAS

Stemplės vėžio
gydymas  priklauso nuo vėžios stadijos, bendros ligonio sveikatos ir
kitų veiksnių. Chirurgija, chemoterapija ir radioterapija yra visi šio
vėžio gydymo būdai. Aptikus ligą pradžioje, operacija gali būti
vienintelis reikalingas gydymo metodas, tačiau kitose stadijose gali
prireikti dviejų ar net visų trijų gydymo būdų. Operacijos sudėtingumas
priklauso taip pat nuo to, kiek vėžys yra išplitęs. Gali reikėti
pašalinti stemplę arba stemplę ir skrandį, aplink esančius limfmazgius.
Esant dideliam augliui, gydytojai dažniausiai rekomenduoja
chemoterapijos ir spindulinio gydymo kompleksą.

PROFILAKTIKA

Vengti rizikos faktorių.