TRICHINELIOZĖ

APIBRĖŽIMAS

Trichineliozė (lot. trichinellosis) – parazitinė liga, kurią sukelia spiralinė trichina (Trichinella spiralis),
priklausanti apvaliųjų kirmėlių klasei.

EPIDEMIOLOGIJA

Kasmet pasaulyje užregistruojama apie 11 milijonų žmonių,
sergančių trichinelioze. Lietuvos medicininės statistikos duomenimis, kasmet
trichinelioze serga kelios dešimtys žmonių. Sergamumo statistika tiek
pasaulyje, tiek Lietuvoje nuolat kinta. Tai priklauso nuo maitinimosi įpročių,
mėsos paruošimo būdo, nuo ligos diagnostikos, registracijos, žmonių žinių apie
šią ligą bei jos profilaktiką. Lietuvoje sergamumas šia parazitine liga nuolat
mažėja. Modernių skerdyklų kūrimasis, pagerėjusi mėsos kontrolė – tai
pagrindiniai faktoriai, kurie nulėmė kiaulių, o tuo pačiu ir žmonių
trichineliozės mažėjimą.

LIGOS PRIEŽASTYS IR
EIGA

Trichineliozė yra ūmus žmonių ir gyvūnų susirgimas, kurį
sukelia Trichinella genties apvaliosios kirmėlės. Dabartiniu metu pasaulyje
išaiškintos net 8 trichinelių rūšys: T spiralis, T. pseudospiralis, T. papuae,
T. nativa, T. britovi, T. nelsoni, T. zimbabviensis, T. murrelli. Visos
trichinelių rūšys yra pavojingos žmogui. Lietuvoje yra nustatytos 4 trichinelių
rūšys: T spiralis, T. pseudospiralis, T. nativa, T. britovi.

Lietuvoje pagrindiniai trichineliozės rezervuaro šeimininkai
yra lapės (40 proc.), kiaunės (40 proc.), usūriniai šunys (32,5 proc.), pelės
(9 proc.) ir šernai (0,5 proc.). Žmonės šia helmintoze užsikrečia vartodami
žalią ar per mažai termiškai apdorotą užsikrėtusių kiaulių ir šernų mėsą,
kurioje yra cistų su trichinelių lervomis. Mėsai patekus į skrandį, trichinelių
kapsulė skrandyje suvirškinama, išsilaisvinusios lervos patenka į plonąją
žarną, ten subręsta ir tampa suaugusiomis kirmėlėmis (patelės yra 2,2 mm ilgio,
patinėliai – 1,2 mm), apsivaisina, išsirita jaunos lervos, kurios per plonosios
žarnos sienele įsiskverbia į kraują ir limfą ir išnešiojamos po visą organizmą.
Skersaruožiuose raumenyse jos apsigaubia kapsule, kuri vėliau sukalkėja, o
lerva jos viduje daugelį metų išlieka gyva.

KLINIKA

Inkubacinis periodas (laikas nuo užsikrėtimo iki simptomų
pasireiškimo) trunka nuo 3 iki 45 dienų (dažniausiai 10–25 dienas), jo trukmę
nulemia patekusių į organizmą lervų skaičius. Liga pasireiškia įvairiais požymiais,
kurių didžioji dalis priklauso nuo parazito buvimo vietos.

Pirmomis dienomis, kol trichinelės patenka į žarnos
gleivinę, pasireiškia šleikštulys, vėmimas, pilvo skausmas, kartais enterinis
viduriavimas. Kai vyksta lervų migracija organizme, pakyla temperatūra, krečia
šaltis, skauda galvą, patinsta veidas, akių vokai ir parausta junginė (gali
būti akių skausmai,šviesos baimė), o kartais ir visas kūnas. 7 – 11-ą ligos
dieną pradeda skaudėti galūnių ir kramtomuosius raumenis. Ryjant skauda gerklę
ir liežuvį, užkimsta balsas, skauda krūtinę ir pasunkėja kvėpavimas. Gana
dažnas alerginis odos bėrimas. Ligoniai linkę prakaituoti. Pasitaiko ir
besimptomių formų, kurios nustatomos epidemiologiškai ir pagal kraujo
eosinofiliją. Vaikams dažniau nei suaugusiems trichineliozės eiga būna lengva:
pakyla kūno temperatūra, šiek tiek skauda raumenis, patinsta audiniai. Persirgę
įgyja imunitetą, dėl to pakartotinai nebeužsikrečia arba užsikrėtę lengvai
perserga. Sunkiais atvejais liga gali komplikuotis, t. y. gali išsivystyti
pneumonija, miokarditas. Apie 3 proc. susirgusių trichinelioze miršta.

DIAGNOSTIKA

Diagnozė nustatoma remiantis būdingais ligai požymiais,
susirgimo istorijos duomenimis, ypač kai suserga grupė žmonių, valgiusių tą pačią
mėsą. Kraujo tyrime nustatoma padidėjęs leukocitų, eozinofilų kiekis. Diagnozę
patvirtina likusios mėsos tyrimas trichinelėms nustatyti – trichinelioskopija.
Svarbūs ir serologiniai tyrimai, tačiau 2 – 3 sav. gali būti ir klaidingai
neigiami.

GYDYMAS

Ligoniai gydomi stacionare antihelmintiniais preparatais
(benzimidazoliais) ir gliukokortikosteroidais. Naudojami benzimidazoliai –
albendazolis, mebendazolis. Gliukokortikosteroidai (prednizolonas)vartojami tik
kartu su antihekmintiniais vaistais hiperalerginėms reakcijoms gydyti. Nuo
raumenų skausmo ir karščiavimo skiriamas aspirinas, analginas, vit. B, C,
fizioterapinės procedūros.

PROFILAKTIKA

• Svarbiausia tikrinti
  užaugintų kiaulių ar sumedžiotų šernų skerdieną dėl trichineliozės. Reikia
  nupjauti gabaliuką (apie 100 gramų) raumenų (geriausiai diafragmos,
  liežuvio, tarpšonkaulinių raumenų) ir nunešti į Valstybinės maisto ir
  veterinarijos tarnybos laboratoriją. Tik gavus neigiamą atsakymą galima
  vartoti mėsą maistui.
• Nepirkite nelegaliai
  pardavinėjamos šalia turgaviečių mėsos, nesusigundykite pigesne mėsa. Į
  turgavietes patenka mėsa patikrinta dėl trichineliozės, tačiau jeigu jums
  kilo įtarimų, paprašykit, kad jums parodytų veterinarijos laboratorijos
  spaudą ant mėsos.
• Svarbu ir mėsos paruošimo
  būdas. Mažiau pavojinga yra valgyti troškintą ar virtą mėsą. 250 gramų
  dydžio mėsos gabaliukus reikia virti 1-1,5 valandos. Aukštoje
  temperatūroje trichinelės žūna gana greitai, jei karštis jas paveikia
  tiesiogiai. Kai patiekalams ruošti naudojami dideli mėsos gabalai, juose
  esančios lervos nepakankamai paveikiamos temperatūros ir gabalo viduje
  lieka gyvybingos. Taip pat trichinelės išlieka gyvybingos, jei mėsa
  rūkoma, sūdoma ir panašiai. Žaliai ir virtai mėsai reikia naudoti atskiras
  pjaustymo lenteles, po žalios mėsos malimo mėsmalę gerai išplauti,
  nuplikyti karštu vandeniu ir tik tada naudoti kitų produktų malimui.
• Graužikai yra pagrindiniai
  trichineliozės platintojai gamtoje, todėl būtina ūkiuose naikinti
  graužikus.
• Kiaules gali užkrėsti ir
  medžiotojai, kai jie laukinių gyvūnų mėsa šeria savo kiaules. Todėl
  griežtai draudžiama kiaules šerti žaliomis medžioklės laimikių atliekomis,
  kurios gali būti užkrėstos trichinelėmis.
• Sumedžiotų arba kritusių
  laukinių plėšrūnų, graužikų, valkataujančių šunų ir kačių lavonus reikia
  sudeginti arba giliai užkasti, kad jų nesuėstų kiaulės ar kiti laukiniai
  gyvūnai.