Kokia įvairių diabeto komplikacijų tikimybė?

Tai priklauso nuo diabeto trukmės (taip pat 2 tipo diabeto nediagnozuotos hiperglikemijos laikotarpį) ir daugelio kitų veiksnių, pvz., vidutinės glikemijos, KG ir rūkymo. Hipertenzija, ypač negydoma, stipriai susijusi su mikro- ir makrovaskulinių komplikacijų rizika. Pagrindiniai faktai yra šie:

• Akių ligos. Po 20-25 metų daugeliui pacientų atsiranda lengvų diabetui būdingų pakitimų. Daug rimtesni pakitimai, kai reikalingas gydymas lazeriu, pasitaiko 20-25%.
• Inkstų ligos. Ankstyvi inkstų pakitimai (mikroalbuminurija) būna 25% pacientų po 10 metų, o daug sunkesnio pažeidimo požymiai, pvz., proteinurija ir inkstų nepakankamumas, vystosi atitinkamai 5% ir <1%. Inkstų ligos dažniau pasitaiko kai kuriose ne europiečių grupėse.
• Nervų sistemos pažeidimas. Po 20-25 metų daugeliui pasireikš nedideli pokyčiai, tačiau dažnai jų gali nebūti; sunkus pažeidimas, dėl kurio gresia gangrena ar amputacija, pasitaiko mažiau kaip 5%.
• Miokardo infarktas ir insultas. Tai du didieji Vakarų visuomenės žudikai, dažnesni sergant 2 tipo diabetu nei diabetu nesergančioje populiacijoje.

Žinoma, nustačius ligą pacientai komplikacijų nepastebi daug metų, tačiau atsiranda duomenų, kad daugelis komplikacijų atsiranda vėliau arba netgi pavyksta jų visiškai išvengti, – ko gero, tai susiję su pagerėjusiu KG ir kitų rizikos veiksnių gydymu

Ar mikrovaskulinė ir makrovaskulinė rizika atsiranda lygiagrečiai?

Visose studijose, teikiančiose galimybę palyginti (ypač UKPDS), yra tam tikrų bendrų sąsajų: geresnė glikemijos kontrolė yra susijusi su retesnėmis mikrovaskulinėmis ir makrovaskulinėmis komplikacijomis, tačiau kartu ir su dažnesniais hipoglikemijos epizodais. Vis dėlto, sergant 2 tipo diabetu, net ir puikiai kontroliuojant glikemiją, makrovaskulinių komplikacijų būna labai dažnai, o tai gali būti įrodymas, kad šios komplikacijos (pvz., miokardo infarktas ir insultas) vystosi esant normoglikemijai, tačiau diabetinės mikrovaskulinės komplikacijos yra būdingos diabetui! Daugeliu atvejų tai panašu į makrovaskulinės ligos ryšį su gliukozės tolerancijos sutrikimu (GTS), sutrikusia glikemija nevalgius (SGN) ir metaboliniu sindromu. Tai patvirtina teiginį, kad KG mažėjant iki normos (jeigu to pasiekiama saugiai), makrovaskulinių komplikacijų tolydžio mažėja, o mikrovaskulinių komplikacijų esant tokiai glikemijai iš esmės nebūna.

Ar yra simptomų ar paprastų klinikinių būdų, leidžiančių aptikti komplikacijų pradžią?

Daugeliu atvejų – ne. Išskyrus retus skausmingos neuropatijos atvejus, daugelis svarbių komplikacijų nesukelia simptomų nei ankstyvose, nei vėlyvose stadijose ir gali būti aptinkamos tik kryptingai tiriant, kaip parodyta.

Ar yra grįžtamųjų diabeto komplikacijų?

Galima atsakyti ir taip, ir ne. Kraštutiniais komplikacijų atvejais inkstų nepakankamumas, apakimas ir pažengusi neuropatija, pažeidimai retai regresuoja, kadangi jau būna išsivystę anatominiai pokyčiai – geriausia, ką galima padaryti, – sustabdyti progresavimą. Išimtis – ūminės neuropatijos (pvz., skausmingos neuropatijos, galvinių nervų ar mononeuropatijos, kurios po tam tikro laiko dažniausiai iš dalies ar visiškai praeina. Kartais yra grįžtamieji trumpalaikiai inkstų ar tinklainės funkcijos sutrikimai.

Ankstyvosiose stadijose prognozė yra geresnė. Tinklainės eksudatai ir hemoragijos susidaro ir išnyksta, jų galima sumažinti tinkamai gydant glikemiją ir hipertenziją, arba, vėliau, – lazeriu. Mikroalbuminurija, ypač jei ji truko neilgai, gali sumažėti pasiekus geresnius glikemijos rodiklius ir paskyrus angiotenziną konvertuojančių fermentų (AKF) inhibitorių.