Ligos eiga, glikemija ir komplikacijos
Kokia yra 2 tipo diabeto eiga?
Tik per pastaruosius 10 metų ji tapo tikrai aiški. 2 tipo diabetas yra progresuojantis sutrikimas, kai insulino sekrecija mažėja metams bėgant, o atsparumas insulinui keičiasi palyginti mažai, nebent įvyksta dideli gyvensenos ir (ar) kūno masės pokyčiai. Tai geriausiai iliustruoja UKPDS.1 Po pradinio atsako į gyvensenos ir dietos pakeitimą, kartu skiriant ir hipoglikeminius vaistus, buvo stebimas nuolatinis HbA1c didėjimas, nors gydymas buvo tęsiamas. Akivaizdu, kad norint užtikrinti gerą glikemijos kontrolę, hipoglikeminis gydymas turėtų būti stipresnis. Iš tikrųjų daugeliui pacientų tam tikru laikotarpiu reikėtų pradėti pakaitinę insulino terapiją, jei jie gyvens pakankamai ilgai.
Kasos beta ląstelių funkcijos nykimo greitis yra skirtingas, tačiau būdinga, kad jis kiekvienam individui yra dėsningas. Apskritai tarp jaunesnių pacientų stebimas daug greitesnis funkcijos blogėjimas, kaip ir tarp tų, kurių kūno svoris yra normalus arba mažas. Lieknų pacientų atsparumas insulinui mažesnis (matyt, pradinė jų insulino sekrecija labiau sutrikusi) ir daugelis tyrimų rodo, kad jiems daug greičiau išsivysto insulino poreikis nei nutukusiems pacientams, kurių insulino sekrecija sąlygiškai pakankama, bet ryškus atsparumas insulinui. Poole (JK) kohortiniu 5 metų stebėjimo tyrimu nustatyta, kad tarp pacientų, kuriems atsiranda insulino poreikis, daugiausia (13%) buvo tų, kurių KMI >35kg/m2, palyginti su 8%, kurių KMI <35 kg/m2. Atsparumas insulinui gali būti galingas beta ląstelių funkcijos „alintojas”.
Nuo diagnozės nustatymo iki gydymo insulinu pradžios praeina vidutiniškai 7-10 metų, nors diabetas dažniausiai jau yra 5-10 metų iki diagnozės nustatymo, vadinasi liga progresuoja 12-20 metų iki pradedamas vartoti insulinas. Neseniai buvo sumažinti glikemijos kontrolės tiksliniai rodikliai, dėl to šis laikas gali sutrumpėti.
Svarbu suprasti, kad diagnozės nustatymo metu gali būti bet kokių komplikacijų. Dažniausios iš jų yra akių ligos (2.2 pav.), tačiau gali kreiptis ir pacientai, turintys pėdos opų ir infekcijų, o kartais ir sergantys diabetine inkstų liga.
O kaipgi 1 tipo diabetas?
Kai pacientas pajunta simptomus, būna likę tik apie 10% salelių ląstelių funkcijos, tačiau ir ši dalis dažniausiai išnyksta per kitus keletą metų. Pradėjus vartoti insuliną, dažnai būna kelių savaičių-mėnesių laikotarpis, kai insulino poreikis gali sumažėti. Tai – vadinamasis „medaus mėnesio tarpsnis”, kuris gali būti susijęs su daliniu beta ląstelių atsigavimu, kai atgyja gliukozės kontrolė. Nors dažniausiai jis trumpas, vyresniems pacientams kartais jis trunka kelerius metus, tačiau visada baigiasi padidėjusiu insulino poreikiu – esant 1 tipo diabetui vidutinė insulino dozė yra apie 0,7 vv/kg/d.