1. Besimptomė hiperurikemija.
2. Ūminiai priepuoliai.
3. Besimptomis tarppriepuolinis laikotarpis.
4. Pažengusi tofusinė podagra.

Gydytojams svarbu atsižvelgti ne tik į podagros stadiją, bet ir į klinikinių simptomų seką, nes jų išreikštumas neretai gerai koreliuoja su ligos paūmėjimų dažniu ir, svarbiausia, polinkiu vystytis lėtinei podagrinei artropatijai ir (arba) formuotis tofusams. Kita vertus, sergant hiperurikemija, bet griežtai laikantis šiuolaikinio gydymo ir profilaktikos režimo, šalinančio visas galimas antrineshiperurikemijos priežastis, liga retai kada tampa lėtine ir dar rečiau progresuoja iki tofusų stadijos. Mokslinių tyrimų rezultatų analizė parodė, kad podagra dažniau progresuoja tiems asmenims, kuriems laiku nenustatoma diagnozė, gydytojas ir pacientas per mažai bendradarbiauja, skiriamas nepakankamas gydymas ar nesilaikoma jo režimo. Liga linkusi progresuoti ir tiems pacientams, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių netoleruoja šlapimo rūgšties koncentraciją mažinančių vaistų ar juos vartoja per mažomis dozėmis. Tam tikrai daliai nesėkmingai gydomų asmenų išsivysto dėl gretutinių ligų ar klinikinių sindromų, ilgai vartojamų vaistų sąveikos su šlapimo rūgštį mažinančiais vaistais, taip pat po organų transplantacijų.

Praktikoje svarbu ieškoti ir kitų galimų ūmios hiperurikemijos išsivystymo priežasčių.Tai galėtų būti pirminis ūmus inkstų nepakankamumas, naviko lizės sindromasar kitų audinių vienokios ar kitokios kilmės masyvi destrukcija. Jeigu hiperurikemija nustatoma anksti ir yra tinkamai gydoma, minkštuosiuose audiniuose susidarę uratų kristalai gali ištirpti, o šlapimo rūgšties perteklius pašalintas per inkstus.Įrodyta, kad net sąnariuose susidarę kristalai gali ištirpti, o pažeistas sąnarysgyti. Tačiau geriausi atokūs rezultatai pasiekiami esant laiku suteiktai ir adekvačiai besimptomės hiperurikemijos profilaktinei priežiūrai.