Egipto mumijų skeletuose (prieš 4000 metų) randama podagros pažeistų kaulų. Pirmieji podagros atvejai aprašyti dar Antikos laikais, tačiau tuometė ligos samprata buvo labai primityvi. Hipokratas 400 metais prieš Kristų taip apibūdino šią ligą: „Asmenys, pažeisti podagros, yra seni ir turi sąnarių sustorėjimus (tofusus). Jie gyveno sunkų vadovo gyvenimą, o jų žarnose būdavo užkietėjimų, kurių neįveikdavo medicinai žinomas gydymas.“ Nuo I amžiaus iki ne taip jau tolimos praeities „sunkus gyvenimas“ ir podagra buvo suprantama kaip valgymo, gėrimo ir ištvirkavimo padarinys. Vėlesniuose medicinos istorijos šaltiniuose galima stebėti, kaip dinamiškai evoliucionavo supratimas apie ligos prigimtį, klinikinį pasireiškimą ir podagros priepuolių gydymą. Tiesa, ilgą laiką nesuvokta, kokie mechanizmai lemia ūmią sąnarių pažeidimo pradžią ir gana greitą pabaigą.

Liga buvo gana dažna ir nuo jos kentėjo daug tuomečių garsių žmonių – karalių, karvedžių, politikų ir pirklių. Iš jų galima paminėti Kublai Chaną (Kinija), Johanną Wolfgangą von Goethe, Martiną Lutherį, Galileo Galilei, Charlesą Darwiną, Isaacą Newtoną, Theodoreʼą Rooseveltą, Louisą XIV, Henry VIII, Christopherį Columbus, Nostradamus ir kt. Šios ligos istoriografijoje gausu ne tik rašytinių šaltinių, bet ir meno kūrinių – litografijų, tapybos darbų, vaizdžiai atskleidžiančių podagra sergančiojo fenotipą, dažniausias ligos apraiškos lokalizacijas ir priepuolio skausmo
kančią.

Geriausi tuomečiai gydytojai bandydavo įvairiausius gydymo metodus, tačiau efektyviai valdyti ligos eigą nepavykdavo. Kaip nozologinis vienetas, liga buvo sunkiai suvokiama, nes klinikinio pasireiškimo įvairovė ir atskirų sergančiųjų skirtinga ligos vystymosi eiga klaidindavo gydytojus. Tuometis medicinos išsivystymo lygis niekaip negalėjo paaiškinti podagrinio artrito priepuolio labai ūmios pradžios, tofusų susidarymo ir net savaiminio pasveikimo etiopatogenezinių mechanizmų. Tik vėliau, progresuojant mokslui ir diagnostinėms technologijoms, įrodyta, kad podagra vystosi dėl organizmo negebėjimo utilizuoti šlapimo rūgšties pertekliaus.

Žvelgiant į tolimą praeitį, galima praskleisti paslaptingumo skraistę. Kad ir kaip būtų keista, beveik visi žinduoliai (išskyrūs žmogų ir dar kelias rūšis) gamina fermentą urikazę. Pagrindinė jos funkcija – skaldyti šlapimo rūgštį, kuri susidaro metabolizuojant medžiagas purinus. Viename evoliucijos periodų žmonių genuose įvyko mutacija, todėl jie nustojo gaminti urikazę. Tačiau jos trūkumas pirmykščiams žmonėms didesnių problemų nesukėlė, nes esant ribotiems maisto ištekliams ir trumpam išgyvenamumui (retas kuris sulaukdavo 40 metų), podagros priepuoliai nespėdavo pasireikšti. Žmonėms tapus sėslesniems, sočiau maitinantis, pailgėjo gyvenimo trukmė, todėl pamažu pradėjo ryškėti urikazės fermento mutacijos padariniai. Ši fermento stoka skaudžiausiai smogė tai pasiturinčiųjų žmonių grupei, kuri valgė sotesnį maistą ir gausiai gėrė likerio ar punšo. Sotaus, daug purinų turinčio maisto vartojimas minėtų žmonių kraujyje didino šlapimo rūgšties koncentraciją, o gausus alkoholio vartojimas ir fizinio aktyvumo stoka tik dar labiau pablogindavo padėtį. Podagra tapo tarsi išskirtine karalių ir kitų kilmingųjų liga. Bėgant laikui, pamažu vystėsi ekonomika, augo socialinė gerovė, todėl vis daugiau ir paprastų žmonių ėmė gausiau vartoti mėsos bei alkoholinių gėrimų. Tokiu būdu liga pamažu transformavosi iš ponų į visos žmonijos ligą. Nieko nuostabaus, kad net ir dabar (ypač ilgėjant išgyvenamumui) sergančiųjų podagra gretos pasaulyje nuolat didėja.

Nepaisant ilgos ir spalvingos podagros raidos istorijos ir pačių geriausių tuomečių gydytojų pastangų kontroliuoti priepuolių atsiradimą bei jų intensyvumą, pasigirti gerais šios ligos gydymo rezultatais dar ilgai nepavyko. Tik praeito šimtmečio viduryje, tobulėjant medicinos mokslui, iš dalies pavyko kontroliuoti ligos eigą. Tai siejama su naujų vaistų atsiradimu, t. y. 1950 metais atrasto probenecido ir 1964-aisiais alopurinolio įdiegimu į klinikinę praktiką. Tai buvo gera žinia gydytojams ir pacientams, nes atsirado pakankamai efektyvūs vaistai kontroliuoti hiperurikemiją ir suretinti priepuolių dažnį. Deja, nuo šio laikotarpio podagra, kaip liga, prarado savo svarbumą ir nejučia buvo „nurašyta“ į praeities ligų sąrašą. Geri gydymo rezultatai sumenkino tyrėjų dėmesį šiam nozologiniam vienetui ir tai lėmė, kad podagra taptų viena dažniausių klaidingai diagnozuojamų ir gydomų ligų pastaraisiais dešimtmečiais. Net ir dabar, po pirmųjų vaistų nuo podagros vartojimo laikotarpio praėjus daugiau kaip pusei amžiaus, dalis šeimos ir kitų vidaus ligų specialybių gydytojų ne visada teisingai supranta hiperurikemijos svarbą, jos sąsajas su kitais širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniais, metaboliniu sindromu bei cukriniu diabetu, o podagra, toli gražu, ne visada laiku diagnozuojama ir (arba) optimaliai gydoma. Ypač daug netikslumų gydytojų darbe stebima su pacientais aptariant dietinio gydymo principus, taip pat aiškinant podagrinio artrito priepuolių savigydos principus. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad tik 22 proc. pacientų, sergančių podagra ir hiperurikemija, gauna aukštos kokybės priežiūrą. Tai lemia ne tik pačių pacientų prastas dietinio ar medikamentinio gydymo rekomendacijų laikymasis ar blogas jų informatyvumas apie ligos eigos ypatumus, bet ir gydytojų permaža atida pacientams, neatitinkantiems suformuotų vadinamojo klasikinio podagros paciento kriterijų, t. y. 30–60 metų, nutukusio, sergančio hipertenzija ir dažnai vartojančio alkoholio. Vadinamieji neklasikiniai pacientai gali būti įvairaus amžiaus, moteriškosios lyties, net mažos kūno masės, taip pat dėl gretutinių ligų vartoti tam tikrus vaistus (pvz., diuretikus, ciklosporiną ir kt.), skatinančius podagros priepuolių atsiradimą. Be to, yra didelė grupė žmonių, kurie neturi jokių klinikinių podagros pasireiškimo požymių, nors jiems daugelį metų nustatoma permanentinė didesnio ar mažesnio dydžio hiperurikemija.