Ankstyvaisiais 1980-aisiais buvo nustatyta, kad vaistai, kurie atpalaiduoja kaverninių kūnų lygiuosius raumenis ir (ar) sumažina
adrenerginį simpatinį varpos kraujagyslių toną, sukelia erekciją, jei yra vartojami lokaliai tinkamomis koncentracijomis. Papaverino poveikis, kuris stipriai atpalaiduoja lygiuosius raumenis, buvo atrastas po netyčinės intrakaverninės injekcijos chirurginės procedūros metu. Panašūs fiziologiniai ir klinikiniai pastebėjimai vedė potencialių impotenciją gydančių preparatų tyrimo link . Pagrindiniai buvo 5 tipo fosfodiesterazės (PDE5) inhibitorių vaistai, tapę daugumos pacientų, kenčiančių nuo impotencijos, gydymo ramsčiu. Į šiuos vaistus, kaip į galimus gydant koronarinės širdies ligą, pirmą kartą atkreiptas dėmesys prieš keletą metų.

Erekcijos funkcijos mechanizmas, veikiant panašiems vaistams, buvo tiriamas toliau, o PDE5 inhibitoriai erekcijos sutrikimo atveju buvo pradėti taikyti nuo 1998 m.

Geriami vaistai

Gydymas 5 tipo fosfodiesterazės inhibitoriais yra perversmas impotencijos gydyme. Azoto oksidas, svarbiausias neurotransmiteris,
dalyvaujantis kaverninių lygiųjų raumenų relaksacijoje, veikia per antrinio tarpininko sistemą, apimančią guanilatciklazę. Pagamintas ciklinis guanozino monofosfatas (cGMP) paprastai skaidomas pagal PDE5, konkretų cGMP izofermentą, kuris egzistuoja daugiausia akytkūniuose. PDE5 inhibitoriai selektyviai slopina šį fermentą, todėl sustiprina proerektilinį poveikį stiprindami normalų vazodilatacinį erekcijos mechanizmą; sildenafilis, tadalafilis ir vardenafilis padidina turimą cGMP kiekį lygiųjų raumenų relaksacijai, taigi, ir vazodilataciją bei erekciją.Siekiant pagerinti erekcijos funkciją jie atlieka seksualinę stimuliaciją, todėl yra vadinami stiprikliais.
Šie vaistai tapo pagrindiniai gydant daugelį vyrų, kenčiančių nuos impotencijos.

Šiuo metu vartojamos keturios licencijuotos medžiagos: avanafilis (Spedra) , sildenafilis, tadalafilis ir vardenafilis – įvairiais pavadinimais. Kalbant apie erekcijos reakciją, šie vaistai savo bendru efektyvumu skiriasi mažai, bet jų farmakokinetiniai skirtumai sukelia kai kurias veikimo variacijas. Vaistai turi šiek tiek kitokį PDE5 izofermento selektyvumą ir kintamą kitų PDE fermentų slopinamą, taigi, kitokį ir šalutinį poveikį. Tačiau pagrindiniai ir dažniausiai pasitaikantys šalutiniai poveikiai yra susiję su PDE5 slopinimu, todėl yra bendri visiems vaistams.

Daugiausia PDE5 inhibitorių pašalinama kepenyse padedant citochromo P450 izofermentams. Citochromas P450, pavyzdžiui, cimetidinas, ketokonazolas ir eritromicinas, sumažina PDE5 inhibitorių klirensą taip didindamas jų koncentraciją plazmoje ir veikimo trukmę, tačiau tai paprastai nėra susiję su nepageidaujamų reiškinių padidėjimu. PDE5 inhibitoriai turi periferinių vazodilatacinių savybių (kai kuriems pacientams šiek tiek sumažina kraujo spaudimą). Dėl poveikio azoto oksido ir cGMP trajektorijai PDE5 inhibitoriai yra kontraindikuotini pacientams, vartojantiems bet kokios formos nitratus, pvz., glicerolio trinitratą, izosorbidą arba azoto oksido donorus, pvz., natrio nitroprusidą. Priešingu atveju randasi didelė staigaus sistolinio kraujo spaudimo sumažėjimo rizika.

Dėl PDE5 inhibitorių kontraindikacijos pacientams, vartojantiems nitratus, kilo rūpestis ir dėl jų skyrimo širdies ligomis sergantiems
pacientams. Šiuo metu nėra įrodytas tiesioginis žalingas poveikis miokardui. Didėjantis įrodymų skaičius remia idėją, kad PDE5 inhibitoriai pagerina endotelio funkciją, todėl gali būti naudingi širdžiai. Patys lytiniai santykiai turi mažą miokardo infarkto rizikos faktorių, todėl bet kokio gydymo, galinčio atkurti lytinę funkciją rizikos grupės pacientui, skyrimas turi būti apgalvotas. Krūvis, patiriamas lytinių santykių metu, buvo prilygintas lipimui į antrą aukštą. Todėl kartais pacientų reikia paklausti, ar jie gali pakelti tokį krūvį. Prieš skiriant bet kokį ES gydymą, pacientams su nustatyta širdies liga reikėtų remtis tiksliomis gairėmis

Sildenafilio citratas – Viagra yra seniausias PDE5 inhibitorius, skirtas impotencijos gydymui.  Su gydymu susijęs erekcijos pagerėjimas buvo nustatytas 70–90 % pacientų, vartojusių sildenafilį, lyginant su 10–30 % vyrų, vartojusių placebą.

Klinikinių tyrimų duomenys taip pat rodo, kad sildenafilis, vartojamas 1 valandą prieš seksualinę veiklą, didelei pacientų daliai yra veiksmingas gydant impotenciją, įskaitant tuos, kurie serga diabetu (57 %), turi stuburo smegenų traumą (80 %), o taip pat kitų susijusių medicininių sutrikimų, pavyzdžiui, hipertenziją (70 %) ir vainikinių arterijų ligą (7 0%). Jis yra veiksmingas pacientams, vartojantiems įvairius kitus vaistus, įskaitant antihipertenzinius preparatus ir selektyvinius serotonino reabsorbcijos inhibitorius.

Rekomenduojama pradinė sildenafilio dozė yra 50 mg, vartojama 30–60 minučių prieš seksualinę veiklą, idealiu atveju – nevalgius. Šis vaistas turėtų būti vartojamas ne daugiau kaip vieną kartą per parą. Atsižvelgiant į vaisto veiksmingumą ir toleranciją, dozę galima padidinti iki 100 mg ar sumažinti iki 25 mg. Optimalus atsakas gali pareikalauti net 6–8 mėginimų parenkant veiksmingiausią dozę.
Dažniausiai pasitaikantys šalutiniai poveikiai buvo galvos skausmas (16 %), paraudimas (10 %), dispepsija (7 %) ir nosies užgulimas
(4 %). Nedideliam kiekiui pacientų taip pat buvo pastebėtas regos pakitimas (laikinas ir vos pastebimas spalvos ar ryškumo suvokimo
pokytis). Šis poveikis priklauso nuo dozės ir, kaip manoma, nuo tam tikro slopinančio sildenafilio poveikio 6 tipo fosfodiesterazei, kurios yra šviesai jautriose tinklainės ląstelėse. Toliau vartojant vaistą neigiamas poveikis mažėja. Nebuvo pranešta apie priapizmo atvejus. Bendras sildenafilio terapiją nutraukusių vyrų skaičius buvo  2,5 %, lyginanti su 2,3 % tų, kurie vartojo placebą.

Vis dėlto ne kiekvienam šis vaistas yra tinkamas, todėl alternatyvų gydymą reikia apsvarstyti šioms pacientų grupėms:

• pacientams, vartojantiems bet kokią nitratų arba azoto oksido donorų vaistų formą
• pacientams, sergantiems pigmentiniu retinitu
• pacientams, turintiems labai žemą libido
• pacientams, sergantiems sunkia širdies liga

Tadalafilis yra selektyvus PDE5 inhibitorius, turintis kitokią cheminę struktūrą, ir galbūt todėl šis vaistas turi šiek tiek kitokias farmakokinetines savybes (ypač ilgesnį pusėjimo laiką) ir veikimo trukmę. J Farmakokinetinės tadalafilio savybės sąlygoja tam tikrus klinikinius požymius. Nors veikimo pradžia gali pasireikši jau po 16 minučių, optimalus rezultatas (tipiškiems pacientams, kuriems pasireiškiaimpotencija) pasiekiamamas vaistą suvartojus 1–2 valandas prieš seksualinę veiklą (rekomenduojama pradinė tadalafilio dozė yra 20 mg). Tadalafilis veiksmingas jį vartojant kartu su kitais vaistais, tačiau jis kaip ir kiti PDE5 inhibitoriai yra kontraindikuotinas vartojant nitratus.

Dabartinės gairės nurodo, kad dėl pailginto tandalafilio veikimo, nitratų vaistai neturėtų būti vartojami praėjus 48 valandoms po paskutinės tadalafilio dozės. Tadalafilis nekenkia širdies ir kraujagyslių sistemai.

Vartojant jį kartu su neselektyviais a-blokatoriais gali išsivystyti hipotenziją, todėl toks vartojimas turėtų būti vengtinas.
Vieno tyrimo metu nustatyta, kad dėl nepageidaujamų reiškinių šio vaisto atsisakė 1,7 % pacientų (placebo grupėje – 1,1 %).

Dažniausias šalutinis poveikis vartojant 10–20 mg tadalafilio buvo galvos skausmas (15 %), dispepsija (10 %), nugaros (6,5 %), raumenų skausmas (3 %), nosies užgulimas (3 %). 

Vardenafilis yra stipresnis FDE5 inhibitorius in vivo nei sildenafilis ar tadalafilis, tačiau nėra įtikinamų klinikinių įrodymų, paremtų tiksliais lyginamaisiais tyrimais, jog jį vartojant sukeliama  erekcija. 

Vartodami vardenafilį po 10 mg ir 20 mg 77 % vyrų po 12 gydymo savaičių pranešė apie pagerėjusią erekcijos kokybę (lyginant su 28 % tų, kurie vartojo placebą). Panašūs pagerėjimai buvo įrodyti ir esant kitiems lytinės funkcijos sutrikimams, pavyzdžiui, orgazmo funkcijai, lytiniam ir bendram pasitenkinimui (70 % vyrų, vartojančių vardenafilį, sėkmingai užbaigė lytinį aktą, lyginant 25 % tų, kurie vartojo placebą).

Taip pat buvo įrodyta, kad vardenafilis yra veiksmingas esant įvairios etiologijos ir sunkumo impotencijai. Jo veiksmingumas įrodytas ir tradiciškai atsparių pacientų grupių gretose, pvz., diabetikams ir vyrams, kuriems buvo atlikta radikali prostatotektomija. Vardenafilis padeda ir anksčiau nesėkmingai sildenafiliu gydytiems vyrams.

Pacientams, kuriems buvo atlikta nervus tausojanti radikali prostatektomija, sėkmingai baigtų lytinių aktų skaičius išaugo nuo 10 % prieš gydymą ir vartojant placebą iki 37 % vartojant vardenafilį. Kai kurių pacientų, gydytų vardenafiliu, buvo klausiama, ar jų erekcija pagerėjo.
Teigiamai atsakė net 72 % apklaustųjų (lyginant su 13 % tų, kurie vartojo placebą). Studijos parodė, kad net 77 % vyrų, kuriems pasireiškė nestipri impotencija , ir 39 % tų, kurie kenčia nuos stipraus ES, vartodami vardenafilį 6 mėnesius gali atkurti normalią erekcijos funkciją (II EF rezultatas > 26).Vardenafilis yra greitai absorbuojamas iš virškinimo trakto, todėl pradeda veikti greitai: vieni retrospektyviniai tyrimai nurodo, kad poveikis pajaučiamas per 15 minučių, kiti – per 10. Maistas ir alkoholis neturi didelės įtakos vardenafilio absorbcijai, nors riebalai gali atitolinti veikimo pradžią. Vardenafilio veikimo trukmė yra maždaug 8 val.

Nepageidaujami poveikiai buvo tokie pat, kokių ir tikimasi iš FDE5 inhibitorių: galvos skausmas (15 %), paraudimas (12 %), sloga (10 %), dispepsija (4 %). Kaip ir kitų FDE5 inhibitorių, vardenafilio negalima vartoti vyrams, kuriems rekomenduojamas seksualinis susilaikymas arba kurie kartu vartoja ir bet kokios formos nitratus. Be to, vartojantieji alfablokatorius turi būti įspėti, kad hipotenzinis vardenafilio poveikis gali sustiprėti, todėl jo dozę reikėtų sumažinti iki minimumo.

Avanafilis (Spedra) – naujausias  labai selektyvus FDE5 inhibitorius, visai neseniai tapęs prieinamu. Palyginus su kitais FDE veikiančiais vaistais, avanafilis inhibuoja FDE5, o tai sukelia mažiau nepageidaujamų reiškinių. Gydant erekcijos sukrikimus skiriamos 50 mg, 100 mg ar 200 mg dozės. Pradinę 100 mg dozę rekomenduojama suvartoti likus 30 minučių iki lytinių santykių, vėliau dozė gali būti koreguojama atsižvelgiant į vaisto efektyvumą bei toleravimą. Vartojant 50 mg, 100 mg ar 200 mg avanafilio, lytinis aktas sėkmingas būna 47 %, 58 % ir 59 % pacientų atitinkamai lyginant 28 % placebogrupėje. Suvartoję 50 mg, 100 mg ir 200 mg avanafilio, sėkmingą lytinį aktą per pirmąsias 15 minučių nuo vaisto suvartojimo turėjo 64 %, 67 % ir 71 % pacientų atitinkamai. Šis vaistas turi būti vartojamas ne dažniau kaip vieną kartą per dieną. Pagal inkstų ir kepenų funkcijos rodiklius bei amžių dozės koreguoti nereikia.  Nepageidaujami reiškiniai paprastai yra lengvi. Klinikinių tyrimų metaanalizių duomenimis avanafilis (priklausomai nuo dozės) reikšmingai pagerino pacientų II EF, SEP2, SEP3 irGAQ skalių rezultatus. Vaisto vartojimas valgio metu gali sulėtinti jo veikimo pradžią, tačiau avanafilį galima vartoti ir su maistu.

Avanafilio veiksmingumas yra įrodytas įvairiose pacientų, kuriems pasireiškia erekcijos sutrikimas, grupėse (net ir sunkiausiai pasiduodančių gydymui, pvz., pacientų, sergančių cukriniu diabetu).

Įodymų lygmuo ir rekomendacijos lygis yra 1A (aukščiausias)

Kiti vaistai impotencijai gydyti 

Gydymas vazoaktyviais vaistais
Intrakaverninė ir intrauretinė vazoaktyvių vaistų terapija yra dažnai naudinga esant impotencijai ir ypač veiksminga tiems vyrams, kuriems pasireiškia bet kokios formos neurogeninė disfunkcija. Šie vyrai turi normalų hemodinamikos mechanizmą, bet jiems trūksta kontrolės sistemos, kuri inicijuoja erekcijos reakciją; tačiau ši reakcija gali būti sužadinama bet kuria vazoaktyvia medžiaga. Šis pastebėjimas galioja bet kuriai iš neurogeninės impotencijos priežasčių, įskaitant diabetinę autonominę neuropatiją. Psichogeninės impotencijos, kurios taip pat gali būti laikomas kaip tinkamos neurotransmisijos į erekcijos audinius sutrikimas, dažnai labai palankiai reaguos į šį gydymą.

Atsiradus daugiau patirties, vazoaktyviais vaistais buvo gydomi vyrai, kuriems impotencija pasireiškia kartu su gretutinėmis ligomis, pvz., kraujagyslių nepakankamumu.  Aukštos vietinės lygiųjų raumenų relaksantų koncentracijos veikia tiek trabekulinius raumenis, tiek ir arteriolių kraujagysles ir sugeba įveikti lengvą arterijų nepakankamumą. Tačiau kai arterinis tiekimas yra rimtai sutrikdytas, farmakologiškai sukelta arterijų dilatacija yra sunkiau pasiekiama, nes ji negali palengvinti pakankamo įtekėjimo, reikiamo kraujo pritvinkimui į lakūninę erdvę, taigi, ir valdyti venų okliuzijos mechanizmo.

Nors visi vazoaktyvūs vaistai sukelia tam tikrą erekcijos reakciją, kai yra suleidžiami tiesiai į akytkūnį, iki šiol tik keturi įgijo platų dabartinį klinikinį vartojimą: papaverinas, fentolaminas, prostaglandinas E1 ir vazoaktyvus žarnyno peptidas (VIP). Kitiems tai nepavyko arba dėl efektyvumo stokos, arba dėl šalutinių reiškinių, sukeltų vaisto nuotėkio į sisteminę kraujotaką.

Intrakaverninė terapija

Per pastaruosius 20 metų buvo įrodytas sau švirkščiamų vazoaktyvių vaistų veiksmingumas ir saugumas. Šis gydymo būdas buvo veiksmingas daugiau nei 90 % vyrų su kitų rūšių erekcijos sutrikimais ir yra ypač svarbus vyrams, kuriems nepadeda gydymas PDE5 inhibitoriais.

Papaverinas yra galingas tiesioginis lygiųjų raumenų relaksantas, veikiantis tiek trabekulinius erekcijos audinių raumenis, tiek ir kraujagyslių tonusą bei sukeliantis keletą valandų trunkančią erekciją. Pristačius vazoaktyvias medžiagas, papaverinas iš pradžių buvo plačiausiai naudojamas preparatas intrakorporalinėms injekcijoms pačiam sau.

Klinikinių tyrimų, kuriuose dalyvavo daugiau nei 4 000 vyrų, duomenys parodė, kad apie 70 % visų asmenų, kurie lankėsi ES klinikoje, pasiekė lytiniam aktui pakankamą erekciją. Dozė gali svyruoti nuo 10 mg iki 80 mg per parą. Norint pasiekti maksimalią reakcija su minimalia priapizmo rizika, dozę būtina kruopščiai titruoti. Tiems vyrams, kurie nesugebėjo pasiekti pakankamos reakcijos vartodami vien papaveriną, gali būti naudingas kombinuotas gydymas vartojant fentolaminą ir prostaglandiną E1 (Trimix).

Fentolaminas daugiausia veikia mažinant adrenergiškai sukeltą kraujagyslių lygiųjų raumenų tonusą ir pats savaime labai efektyviai
neskatina erekcijos. Jis naudojamas kartu su papaverinu arba su papaverino ir prostaglandino E1 (Trimix) deriniu. Derinyje fentolaminas tiesiogiai veikia kraujagyslių lygiųjų raumenų α-adrenoreceptorius sustiprindamas papaverino poveikį.

Prostaglandinas E1. 1913 m. buvo nustatyta, kad žmogaus prostatos ekstraktas, vadinamas prostaglandinu, gali sumažinti kraujo spaudimą. Iki 1985 m. buvo išskirtas prostaglandinas E1 (alprostadilis) ir įrodytas jo gebėjimas akytkūniuose atpalaiduoti lygiuosius raumenis per antrinio tarpininko cAMP adenilatciklazės sistemą. Tai yra natūrali organizmo sudėtinė dalis, kurios didelė koncentracija randama sėklinėse pūslelėse ir akytkūniuose. Ji aktyviai metabolizuojama plaučiuose (70 % pirmojo prasiskverbimo metabolizmas), kepenyse ir inkstuose. Alprostadilis veikia slopindamas adrenoreceptorių tonusą varpos kraujagyslėse ir atpalaiduodamas trabekulinius lygiuosius raumenis.

Alprostadilis neretai pasirenkamas intrakaverninei farmakoterapijai. Prostaglandinas E1 normalios erekcijos mechanizme vaidina
neurotransmiterio vaidmenį, o alprostadilis yra ne mažiau veiksmingas gydant impotenciją, nei kombinuota papaverino ir fentolamino terapija ir turi mažiau šalutinių poveikių. Dėl šių priežasčių alprostadilio preparatai (Caverject®, Edex® ir Viridal Duo®) buvo licencijuoti impotencijos gydymui Europoje ir JAV. Dabartiniais duomenimis, daugiau nei 10 000 vyrų, kenčiančių nuo impotencijos, savarankiškai susišvirkščia alprostadilio. Viename tyrime, kuriame dalyvavo 550 vyrų, išsiaiškinta, kad daugiau nei 70 % pacientų pasiekė erekciją, pakankamą lytiniam aktui, trukusiam ne trumpiau nei 30 minučių, o kito tyrimo metu 77 % seksualinių partnerių nurodė, kad erekcija buvo gera arba labai gera, 74 % nurodė, kad jų santykiai pagerėjo. Tyrimai parodė puikų alprostadilio efektyvumą tiems pacientams, kuriems nepadėjo gydymas PDE5 inhibitoriais.

Paskutinė gydomoji vaistų dozė turi būti titruojama vengiant priapizmo rizikos, nors ji yra žymiai mažesnė nei vartojant papaveriną. Veiksminga dozė gali svyruoti nuo 5 μg iki 20 μg, priklausomai nuo impotencijos etiologijos. Kartais yra būtinos didesnės dozės (iki 60 μg).

Vazoaktyvus žarnyno polipeptidas yra neurotransmiteris, kuris veikia lygiųjų raumenų ląstelių adenilatciklazės sistemą, sumažindamas ląstelėje esantį kalcį ir pradėdamas relaksaciją. Naudojamas atskirai intrakaverninių injekcijų pavidalu, jis yra mažiau veiksmingas nei kiti injekciniai preparatai, bet buvo įrodyta, kad yra labai veiksmingas kartu su fentolaminu (Invicorp ™). Tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 550 vyrų, daugiausia kenčiančių nuo organinės kilmės ES, 83 % pavyko pasiekti erekciją su viena iš dviejų galimų dozių.

Nepageidaujami reiškiniai buvo nedažni, ilgalaikė erekcija pasireiškė tik 3 vyrams, skausmas dėl injekcijos pastebimas retai. Phentolamin-VIP (vazoaktyvus žarnyno polipeptidas) ir injekcijos prietaisas yra gerai toleruojamas tiek pacientų, tiek ir jų partnerių.

Kombinuotas gydymas

Vyrams, kuriems vien papaverinas nesukelia pakankamos reakcijos, dažnai būna naudingas kombinuotas fentolamino, papaverino ir prostaglandino E1 gydymas. Fentolaminas, tiesiogiai veikdamas kraujagyslių lygiųjų raumenų a-adrenoreceptorius, gali sustiprinti papaverino ir prostaglandino E1 poveikį.

Kiti vazoaktyvūs vaistai ir vaistų deriniai, tokie kaip fentolamino ir VIP (vazoaktyvus žarnyno polipeptidas) derinys, yra dar tik pradedami vartoti, jų terapinis potencialas vis dar vertinamas. Trigubas mišinys, susidedantis iš alprostadilio, papaverino ir fentolamino, naudojamas sunkiai gydomiems pacientams. Čia aptartos vazoaktyvios medžiagos taip pat gali būti
vartojamos kartu su PDE5 inhibitoriais.

Johimbinas yra gaunamas iš Pausinystalin yohimbe medžio, kuris daugiau nei šimtmetį buvo laikomas turinčiu afrodiziako savybių, žievės. Joje gausu A2-adrenoreceptorių blokatorių medžiagos, veikiančios tiek periferijoje, tiek ir centralizuotai. Johimbino vaidmuo ES gydyme yra daugiau istorinės reikšmės. Jis buvo pakeistas efektyvesniais PDE5 inhibitorių vaistais. Tiriant nedidelį kiekį vyrų, kenčiančių nuo psichogeninės impotencijos, buvo išsiaiškinta, kad johimbinas naudingas 31 % tiriamųjų, lyginant su 5 % tų, kurie vartojo placebą. Kontroliuojamo tyrimo metu pacientams, kuriems pasireiškia organinis ES, nebuvo nustatytas didesnis johimbino veiksmingumas už placebą.

Išvados paskatino kitų alfa2-blokatorių, turinčių potencialą teigiamai veikti erekciją, mokslinius ir vaistų poveikio tyrimus.

Apomorfinas. Lytinis aktyvumas dažnai prasideda vizualiniu, fonetiniu ir lytėjimo stimulu (pro-erekcinis stimulas), veikiančiu per aukštesniuosius smegenų ir nervų centrus. Šių centrinių neurohormoninių mechanizmų svarba erekcijos funkcijai padarė didžiausią įtaką kuriant centralizuotai veikiančius vaistus.

Apomorfinas yra dopamino receptorių agonistas, kuris veikia pagumburio paraventrikulinių branduolių dopaminerginius receptorius. Ši
smegenų sritis aktyvina neuronus, kurie koordinuoja signalų seką, sąlygojančią erekciją. Todėl vaistas veikia kaip centrinis erekcijos
iniciatorius, stiprindamas ir koordinuodamas pro-erekcinius impulsus. Jo veikimui, kaip ir PDE5 inhibitoriams, reikia seksualinės stimuliacijos.

Poliežuvinis apomorfinas (SL ), kuris yra patvirtintas tik Europoje ir Naujojoje Zelandijoje, buvo skirtas daugiau nei 3 000 vyrų, iš viso daugiau nei 75 000 dozių. Per pirmuosius placebu kontroliuojamus II fazės tyrimus vyrams buvo duodama 2 mg, 4 mg, 5 mg arba 6 mg poliežuvinio apomorfino. Rezultatai parodė vienetinės dozės poveikį dviem trečdaliams pacientų. Jie sėkmingai atliko lytinį aktą, vartodami didžiausią dozę. III fazės pereinamuosiuose dvigubai akluose tyrimuose vyrams, sergantiems lengva ar vidutinio sunkumo įvairios etiologijos impotencijos kartu su keliais negalavimais, erekcija įvyko per 10–25 minutes, vartojant 4 mg poliežuvinio apomorfino. Erekciją, pakankamą lytiniams santykiams, pasiekė 54 %, palyginant su 33 %, vartojusių placebą.

Apomorfino veiksmingumas yra mažesnis nei PDE5 inhibitorių, jo veikimas trumpesnis. Kitame tyrime 3 mg vaisto dozė savo veiksmingumu reikšmingai nesiskyrė nuo 4 mg, tačiau pasireiškė retesni nepageidaujami reiškiniai. Jokių didelių klinikinių tyrimų metu nestebėti rimti nepageidaujami reiškiniai. Pykinimas dažniausiai pasireikšdavo suvartojus pirmąją vaisto dozę ir vėliau pasikartodavo retai.

Vaisto kontraindikacijos yra panašios į PDE5 inhibitorių ar bet kokių kitųimpotenciją gydančių vaistų. Tai miokardo infarktas, sunki nestabili krūtinės angina, širdies nepakankamumas. Tačiau skirtingai nei PDE5 inhibitoriai, apomorfinas gali būti vartojamas kartu su nitratais.

Vyrams, kuriems pasireiškia nekontroliuojama hipertenzija, inkstų ar kepenų funkcijos nepakankamumas bei tiems, kurie vartoja nitratus ar dopaminerginius vaistus, reikia būti atsargiems. Pacientams, vartojantiems antihipertenzinius vaistus, apomorfinas įtakos nedaro – ištyrus 122 vyrus nebuvo pastebėtas neigiamas poveikis širdžiai ar kraujagyslėms.