Radiologiniai tyrimai. Dažniausiai osteoartrito diagnozė nustatoma remiantis tik anamneze ir klinikiniu ištyrimu, o radiologinių tyrimų rezultatai pirminių stadijų ligos gydymo taktikos nekeičia, net jei liga buvo nustatyta tik iš anamnezės ir klinikos. Kadangi osteoartritas beveik visada pasireiškia vienokiais ar kitokiais simptomais, pirmiausia ir daugiausia dėmesio reikėtų skirti šių simptomų vertinimui. Radiologiniai tyrimai gali būti naudingi, jeigu iškyla sunkumų diagnozuojant tam tikrų vietų (lokalizacijos) OA (žr. toliau) arba norima nustatyti struktūrinių pokyčių laipsnį. Klasikiniai radiologiniai rezultatai yra šie (žr. 2.5–2.7 pav., 23–24 psl.):

• sąnarinio tarpo susiaurėjimas (vertindami kelio sąnario rentgeno nuotraukas įsitikinkite, kad nuotrauka daryta kelio sąnariui patiriant apkrovą)
• osteofitai
• pokremzlinio kaulo sustorėjimas arba sklerozė
• pokremzlinio kaulo cistos
• kremzlės kalcinozė – hialininės kremzlės kalcifikuotos vietos
• smulkūs kalcifikuoti svetimkūniai (dažniausiai jų klinikinė reikšmė yra nedidelė, jeigu kelio sąnarys judesio metu neužsikerta).

Labai svarbu OA pokyčius kelio sąnaryje vertinti tik pagal tas rentgeno nuotraukas, kurios darytos ne gulinčiam ligoniui, o stovinčiam, nes tik tada sąnarys patiria apkrovą ir galima tiksliai įvertinti sąnarinio tarpo susiaurėjimą. Nustatyta, kad diagnostika geresnė, jei atliekama daugiau nei vienos projekcijos rentgeno nuotraukų. Didelis mokslinis tyrimas teigia, kad užpakalinė (pastero–anterinė) kelio sąnario rentgeno nuotrauka osteoartritinius pokyčius parodė tik 57 % skaudamo kelio sąnario kohortos, o prie šių vaizdų pridėjus horizontalius (ašinius) arba šoninius vaizdus (naudojamus girnelės–šlaunies osteoartrito diagnostikai) osteoartritiniai pokyčiai nustatyti jau 87 % kohortos.

Kraujo tyrimai gali būti naudingi uždegimo procesus atskiriant nuo mechaninių sąnario sužalojimų. Uždegiminio artrito tikimybė daug didesnė, jei ligoniui nustatomos normą viršijančios CRB, ENG reikšmės (ENG normos pagal amžių ir lytį) su užsitęsusiu rytiniu sąnarių sustingimo simptomu. Reumatoidinio veiksnio (reumatoidinio faktoriaus) ir antinuklearinių antikūnų tyrimai nėra tinkami reumatoidinio artrito (RA) ar raudonosios vilkligės patikros programoms todėl, kad sveikoje populiacijoje šių tyrimų jautrumas labai mažas. Palyginti naujas yra ciklinio citrulizuoto peptido antikūnų (anti–CCP) tyrimas, kuris dėl didelio specifiškumo labai padeda diagnozuoti RA, tačiau OA patikrai dar tiriamas.

Sinovinio skysčio tyrimas, kai ieškoma kristalų (tiek kalcio, tiek šlapimo rūgšties druskų), yra labai vertingas sudėtingos diagnostikos atvejais. Kai reikia aspiruoti iš mažų ar smulkių sąnarių, naudingas gali būti echoskopinis tyrimas. Kalcio pirofosfato kristalų sąnaryje gali būti net ir nesant netikrosios podagros (angl. pseudogout).

Naujieji vaizdiniai tyrimai. Echoskopija ir BMR yra jautresni tyrimo metodai sinovijito ir efuzijos diagnostikai nei klinikinis ištyrimas, tačiau nustačius šias patologines būkles dar nėra aišku, ar tai uždegiminės, ar mechaninės kilmės procesai. Nors BMR tyrimas yra naudingas ir sergant OA parodo skausmo priežastis, tačiau jis nėra tinkamas rutininis OA sąnario tyrimas. BMR tyrimu nustatytas meniskų plyšimas nėra indikacija kelio sąnario operacijai, kol sąnarys funkcionuoja be aiškių strigimo požymių. Tikėtina, jog ateityje BMR tyrimas gali būti naudingas tam tikrai OA sergančių ligonių grupei parenkant specifinį gydymą.