Tenka pripažinti, kad amžiaus senumo Riva Roči ar Korotko vo kraujospūdžio matavimo metodai yra sudėtingi, todėl daugu mai pacientų gali būti nenustatytas pakitęs kraujo spaudimas. Praktikoje dažniausiai pastebimi keli labai svarbūs klasikinių kraujospūdžio matavimo prietaisų trūkumai. Tai kontrolinio vožtuvo–leistuvo nesandarūs sujungimai, todėl išmatuojamas arba per didelis, arba per mažas kraujo spaudimas. Neretai pastebimas oro pratekėjimas dėl suskilinėjusios ar sugadintos gumos. Dėl šios priežasties spaudimo kritimas negali būti gerai kontroliuojamas. Be to, būtina išlaikyti minimalų 70 cm atstumą tarp manžetės ir manometro ir minimalų 30 cm atstumą tarp pompos ir manžetės.
         
Kitas labai svarbus kraujo spaudimo prietaisų priežiūros punktas – nuolatinė gamintojo numatyta prietaiso patikra. Svar bu neužmiršti, kad gyvsidabrinius sfigmomanometrus būtina valyti ir tikrinti kas šešis mėnesius dirbant ligoninėje ir kas 12 mėnesių naudojant bendrosioms reikmėms. Panašūs patikros reikalavimai yra numatyti ir aneroidiniams sfigmomanome trams. Jie turi būti tikrinami kas šešis mėnesius. Jo rodmenys lyginami su tikslaus gyvsidabrinio sfigmomanometro spaudimo diapazonu. Deja, tenka konstatuoti, kad dauguma gydytojų (jau nekalbant apie pacientus) retai kreipia dėmesį į kraujo spau dimui matuoti naudojamų prietaisų kasdieninę priežiūrą ir nesirūpina, kad laiku būtų atliekama patikra. Atsakomybė dėl klaidingai rodančių prietaisų ar jų dalių gula ant pačių tyrėjų, kurie turėtų vengti tokių prietaisų, kurių patikros terminas yra pasibaigęs, pečių.

Kitas auskultacinio kraujospūdžio matavimo metodo trūkumas – girdimų ūžesių interpretacija. Neretai nepatyrę gydytojai ir ypač pacientai, naudojantys šį metodą, per greitai iš manžetės išleidžia orą ir blogai įsiklauso į auskultacinius Korotkovo garsus.

Korotkovo garsai
I fazė –pirmiausia pasigirstantis silpnas, besikartojantis, aiškiai barškantis garsas, kuris mažiausiai dviejų nuoseklių dūžių metu palaipsniui intensyvėja, yra sistolinis spaudimas.
II fazė – trumpas periodas, sekantis I fazę, kurio metu garsas suminkštėja ir tampa šnarantis. Auskultacijos spraga – kai kuriems pacientams garsas gali trum pam išnykti. 
III fazė – aštrus garsas, kuris vėliau tampa traškantis ar netgi suintensyvėja, palyginti su I fazėje girdimu garsu. Kliniškai svarbu, jei kuris I ar II fazių garsas nėra girdimas. 
IV fazė – kintamas, trūkinėjantis ir prislopintas garsas, kuris virsta minkštu ir pučiančiu. – taškas, kuriame garsai visiškai išnyksta, rodo diastolinį kraujoVfazėspaudimą.