Medicinos praktikoje daugumos ligų klasifikacijos bei diag nostiniai kriterijai yra gana nuolatiniai ir mažai kintami. Ten ka pripažinti, kad hipertenzijos, kaip ligos, samprata nuolat kinta. Hipertenzijos terminas, kaip ir jos klasifikacija, visada išlieka kintamas dydis, nes paremta ribinėmis, t.y. sutartinėmis, reikšmėmis. Todėl visai nenuostabu, kad Amerikos ir Europos hipertenzijos klasifikacijos skiriasi, nors šie skirtumai ir nėra esminiai. Kita vertus, kiekvienais metais hipertenzijos ribinės reikšmės vis mažinamos, nes širdies ir kraujagyslių ligų riz ika didėja, jeigu sistolinis ir diastolinis kraujospūdžiai viršija atitinkamai 115–110 mm Hg ir 75–70 mm Hg. Taigi, ribinių su tarimo metu priimtų reikšmių vartojimas suprastina gydytojų tarpusavio bendravimą diagnozuojant ir gydant arterinę hipertenziją. Todėl 2007 metų Europos hipertenzijos diagnos tikos ir gydymo gairėse yra paliktos tam tikros kraujospūdžio lygių apibrėžčių ir klasifikacijos (1 lentelė) išlygos:

1. paciento sistolinis ir diastolinis kraujospūdžiai priklau so skirtingoms kategorijoms, bendrai širdies ir kraujagyslių ligų rizikai įvertinti, sprendimui, kaip gydyti, ir gydymo veiksmingu mui įvertinti taikoma aukštesnė kategorija;
2. izoliuota sistolinė hipertenzija turi būti laipsniuojama (1, 2 ir 3 laipsniai), atsižvelgiant į tas pačias sistolinio kraujospūdžio reikšmes, kaip ir sistolinė–diastolinė hipertenzija. Tačiau, kaip minėta aukščiau, ryšys su mažu diastoliniu kraujospūdžiu (pvz.; 60–70 mm Hg) turi būti vertinamas kaip papildomoji rizika;
3. ribinė kraujospūdžio reikšmė hipertenzijai diagnozuo ti (ir gydymo vaistais poreikiui įvertinti) turi būti vertinama lanksčiai, remiantis bendros širdies ir kraujagyslių ligų rizikos lygiu.

Izoliuota sistolinė hipertenzija turi būti laipsniuojama (1, 2, 3 laipsnių), remiantis nurodytais sistolinio kraujospūdžio intervalais ir turint omenyje, kad diastolinis kraujospūdis yra <90 mm Hg. 1, 2 ir 3 laipsniai atitinka lengvą, vidutiniškai sunkią ir sunkią hipertenziją. Dabar šių terminų reikėtų nevartoti, siekiant išvengti painiavos vertinant bendrą širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

1 lentelė. Kraujospūdžio lygių apibrėžtys ir klasifikacija (mm Hg)

Klasifikacijoje paliktas terminas „didelis normalus“, kuris, skirtingai nuo 2003 m. paskelbtose JAV Jungtinio naciona linio komiteto (JNC 7) hipertenzijų gairėse vadinamosios „prehipertenzijos“, nėra pacientams psichologiškai slegiantis, o tik atspindintis visų amžiaus grupių žmonėms didesnę tikimybę, kad hipertenzija atsiras ateityje. 2007 m. EHD/EKD gairėse pateikta klasifikacija leidžia išvengti termino „hipertenzija“, nes yra apibrėžti kraujospūdžio lygiai. Tačiau šeimos gydytojas praktiniame darbe dažniausiai vadovaujasi ne tik atsitiktiniais paciento arterinio kraujo spaudimo matavimo dydžiais, kurie, deja, ne visada atspindi objektyvią tikrovę, bet ir vertina amžių, padidėjusio kraujo spaudimo trukmę, jo dinaminius svyravi mus, gretutines ligas, organų taikinių pažeidimo laipsnį bei bendrąją asmens širdies ir kraujagyslių ligų riziką. Todėl neretai diagnozėje formuluojamas hipertenzijos laipsnis nebūtinai labai tiksliai atspindi vidutinio arterinio kraujo spaudimo dydį.