Nors PSA nustatymas yra pasirinktinas tyrimas, tačiau visiems vyrams, kurių tikėtina gyvenimo trukmė yra ilgesnė nei 10 metų, reikėtų rimtai apsvarstyti galimybę atlikti šį tyrimą todėl, kad šios grupės vyrams nustačius prostatos vėžį labai keičiasi gydymo taktika. Didesnė tikimybė, jog prostatos vėžys bus aptiktas laiku (t.y. kada ligonį dar galima pagydyti), yra tada, kai kartu su DRT tyrimu atliekamas ir PSA kiekio nustatymas. Jeigu PSA kiekis truputį viršija viršutinę normos ribą (4 ng/ml), tai tikimybė, jog ligonis serga prostatos vėžiu yra 20–25%. Jeigu PSA kiekis yra žymiai didesnis (>10  ng/ml), tai priešinės liaukos vėžio tikimybė yra virš 50%. Taigi, kuo yra didesnis PSA kiekis kraujyje, tuo didesnė ir prostatos vėžio tikimybė. Tačiau ligonius reikėtų informuoti ir apie tai, kad dažnai vien PSA tyrimu neįmanoma atskirti lokalaus (neišplitusio) prostatos vėžio nuo priešinės liaukos pagrinde besivystančios GPH. Šiuo atveju diagnozei patikslinti reikia atlikti prostatos biopsiją ultrasonografijos per tiesiąją žarną kontrolėje. Tapo aišku, kad PSA kiekio nustatymas kraujo serume gali suteikti informacijos ir apie visos prostatos tūrį tik tada, kai ligonis neserga prostatos vėžiu. Toks priešinės liaukos tūrio nustatymo būdas gali padėti numatyti, kuriems ligoniams labiausiai tikėtinas GPH progresavimas, ir palengvinti jiems vaistų parinkimą. Todėl nėra nuostabu, kad vyrams, kurių priešinės liaukos yra hiperplazuotos ir PSA reikšmės padidėjusios (atitinkamai tūris >30cm3 ir PSA >1,4ng/ml), veiksmingi yra pirmiausia prostatos tūrį mažinantys 5α–reduktazės inhibitoriai.

Neseniai buvo atrasta, kad PSA kraujyje cirkuliuoja dvejose formose – „surištas“ ir „laisvas“. „Surištas“ PSA – tai PSA ir vieno iš dviejų (antichimotripsino arba α2–makroglobulino) baltymo kompleksas. Laisvas PSA nesusietas su jokiu baltymu. Dėl ne visai žinomų priežasčių  vėžio sumažėja dėl atliekamos patikros. Panašu, kad diskusija ir toliau tęsis tol, sergant piktybinėmis prostatos ligomis keičiasi laisvo: bendro PSA santykis. Be to, pastebėta, kad šis santykis greičiau mažėja tada, kai auglys yra 
biologiškai agresyvesnis. Nors vis dar yra diskutuojama dėl laisvo: bendro PSA santykio reikšmės/ribos, kuri indikuotų apie prostatos patologiją, šiuo metu manoma, kad ligoniams, kurių bendras PSA kiekis yra virš 4 ng/ml ir laisvo: bendro PSA santykis mažiau 0,18, reikėtų atlikti prostatos biopsiją.

Nuomonės dėl patikros. Patikra dėl prostatos vėžio šiandieninėje medicinoje yra aktuali ir bene labiausiai aptariama tema. Populiacijų patikros šalininkai teigia, kad kartu naudojant PSA kiekio nustatymą ir DRT tyrimą galima anksti aptikti prostatos vėžį, kada jis dar nėra išplitęs už liaukos ribų, ir dėl to ligą pagydyti 70–80% atvejų. Tačiau šios nuomonės kritikai teigia, kad
daug diagnozuotų prostatos vėžio atvejų niekada ir nebūtų kliniškai pasireiškę per  visą natūralią žmogaus gyvenimo trukmę, jeigu ne patikros tyrimai. Kol kas dar nėra pateikiama mokslinių duomenų apie tai, ar mirštamumas nuo prostatos vėžio sumažėja dėl atliekamos patikros. Panašu, kad diskusija ir toliau tęsis tol, kol JAV ir Europos valstybės nepaskelbs šiuo metu atliekamų randomizuotų atikros studijų rezultatų. Nepaisant to, pranešama, jog Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur daugiau nei 50% vyrų reguliariai yra atliekamas PSA tyrimas, stebimas mirštamumo nuo prostatos vėžio mažėjimas.

Urofloumetrija

Elektroninis šlapimo srovės greičio matavimas yra labai naudingas ir neinvazinis tyrimas daugumai GPH sergančių ligonių  Šis  tyrimas leidžia nustatyti, kuriems pacientams šlapimo srovės greičio pikas nėra sumažėjęs. Šiems ligoniams būtų mažai tikėtina ir chirurginio gydymo sėkmė. Manoma, jog pacientai, kuriems nėra sumažėjęs šlapimo srovės greitis, serga ne GPH, bet kenčia dėl per daug aktyvios šlapimo pūslės. Urofloumetrijos būdu galima išmatuoti daug obstrukciją rodančių parametrų, o vienas iš svarbiausių – šlapimo srovės greičio pikas. Obstrukciją rodo mažesnis nei 15ml/s. šlapimo srovės greičio pikas, kai pasišlapinama ne mažiau nei 150ml . Tačiau vyresniems vyrams (70–80 metų amžiaus) normalus šlapimo srovės greičio pikas gali būti ir 10–15ml/s. Jeigu ligoniui nustatomas labai stipriai sumažėjęs šlapimo srovės greičio pikas (<10mL/s.), tai dažniausiai rodo tam tikro laipsnio obstrukciją dėl GPH. Tačiau urofloumetrijos tyrimu negalima nustatyti sumažėjusios šlapimo srovės greičio priežasties: ar šis greitis sumažėja dėl obstrukcijos, ar dėl pablogėjusios detruzoriaus funkcijos. Bendra tendencija yra ta, jog vyrams,kuriems šlapimo srovės greitis yra labai smarkiai sumažėjęs (<10ml/s.), liga dažniau progresuoja ir ilgainiui reikia gydymo vaistais ar operacijos.