Pirmasis GPH histologinis požymis, kurį galima stebėti jau 40 metų amžiaus sulaukusiems vyrams, yra prostatos pereinamojoje zonoje apie šlaplę susiformavę stromos mazgeliai. Mazgeliai būna skirtingo dydžio – nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų. Kartu su mazgeliais formuojasi ir liaukinė hiperplazija. Patologiniai GPH požymiai yra labai panašiai paplitę
 visose tirtose populiacijose, tačiau klinikinės (simptominės) GPH paplitimas yra skirtingas. Gerokai stebina faktas, kad nėra glaudžios koreliacijos tarp visos prostatos dydžio ir obstrukcijos laipsnio, kuris sutrikdo šlapimo ištekėjimą. Yra daug veiksnių, dėl kurių gali taip būti:

• skirtingas (reliatyvus) stromos ir liaukinio audinio santykis prostatoje
• skirtinga prostatos lygiųjų raumenų simpatinė inervacija
• skirtingas vidurinės prostatos skilties padidėjimas, dėl ko gali susidaryti „kamuolinė–vožtuvinė“ obstrukcija be visos liaukos padidėjimo
• skirtingas šlapimo pūslės atsakas (reakcija) į obstrukciją ir senėjimą

Tačiau kuo didesnė yra prostata, tuo didesnė yra GPH progresavimo ir komplikacijų rizika (pvz. ūminis šlapimo susilaikymas ir operacijos poreikis).

(a) sveikoje (normalioje) prostatoje yra pusiausvyra tarp ląstelių formavimosi ir užprogramuotos jų mirties (apoptozės).

(b) GPH vystosi tada, kai augimo veiksniai (pvz. epidermio augimo veiksnys (angl. EGF)) skatina pernelyg dažną ląstelių dalijimąsi
arba kai trūksta transformuojančio augimo veiksnio β (angl. TGF β), kuris skatina užprogramuotą ląstelių žūtį (apoptozę). DHT – dihidrotestosteronas.